Kaip Arkties gyvūnai išgyveno ledynmečius? ()
Klimato istorija, pasakojama kaulų ir DNR kalba, atskleidžia nepaprastą šiaurės gyvūnų ir augalų prisitaikymo kelionę. Remiantis naujausiais tyrimais, Arkties ekosistema – tai ne vienos epochos produktas, o milijonus metų trukusių evoliucinių pokyčių rezultatas.
© pictavio (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/illustrations/animals-winter-woolly-mammoth-8867643/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šaltis niekada neateina staiga – o ir gyvybė, pasirodo, prie jo prisitaikė ne vienu kartu, o dviem svarbiausiais etapais.
Pirmasis žingsnis į šaltojo klimato pasaulį prasidėjo prieš 2,6 milijono metų, kai prasidėjo reguliarūs apledėjimai. Antrasis – apie 700 tūkst. metų atgal, kai Žemė įžengė į ilgų ir intensyvių ledynmečių epochą.
Šių pokyčių metu augalai, vabzdžiai ir stuburiniai gyvūnai reagavo skirtingai. Pavyzdžiui, stuburiniai, tokie kaip mamutai ar elniai, perėjo ryškesnius pokyčius nei augalai ar vabzdžiai.
Taip nutiko ne dėl staigios „revoliucijos“, o dėl to, kad organizmai išnaudojo jau turimas biologines savybes, prisitaikydami palaipsniui – tai vadinama filogenetiniu konservatyvumu.
Štai mamutai ir šiauriniai elniai atsirado jau pliocene ir ankstyvajame pleistocene, kai šalčiai tik įsibėgėjo.
Tundros ekosistemų užuomazgos tuo metu taip pat pradėjo formuotis. Vėliau, viduriniame pleistocene, kai ledynai išsiplėtė dar labiau, atsirado baltasis lokys, tundrinė kurapka ir vilnonis mamutas – visi šie gyvūnai išmoko gyventi vis labiau negailestingoje aplinkoje.
|
Įdomu tai, kad evoliucija nevyko pagal vieną bendrą scenarijų. Kai kurie gyvūnai migravo į šiaurę iš vidutinio klimato zonų, kai kurie prisitaikė vietoje – gyvendami šaltėjančiose Arkties platumose, o treti jau buvo „užgrūdinti“ gyvenimo kalnų regionuose, kur šaltis vyravo dar iki ledynmečių.
Tokie, kaip šiaurinės lūšys, tikrieji lėmingai ar tibetinis raganosis, gyveno aukštai kalnuose – tai leido jiems „pasiruošti“ būsimiems šiauriniams iššūkiams.
Baltasis lokys ir poliarinė lapė, pasak tyrimų, į Arktį atkeliavo iš pietinių regionų tik maždaug prieš 700 tūkst. metų.
Tai rodo, kad net labai būdingi šiauriniai gyvūnai ne visada buvo šios zonos „vietiniai“ – jie tapo tokiais per ilgą laiką ir per daugybę kartų.
Iki šiol dauguma žinių apie rūšių prisitaikymą prie šalčio buvo grindžiamos išoriniais anatominiais požymiais – kailiu, kūno forma, elgesiu.
Tačiau dabar, su pažangia paleogenetikos metodika, tyrėjai analizuoja ir genetinius duomenis iš senovinių DNR pavyzdžių bei fosilijų.
Tai leidžia tiksliau nustatyti, kada ir kaip rūšys iš tikrųjų atsirado, migravo ar keitėsi.
Naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Trends in Ecology & Evolution“, leidžia kalbėti apie tris skirtingus prisitaikymo prie šalčio modelius: migracija iš vidutinių platumų, prisitaikymas vietoje (in situ) ir vadinamoji „priešadaptacija“ kalnuose, kur buvo treniruojamasi išgyvenimui dar iki globalinio apledėjimo.
Dar vienas svarbus faktas – tundra kaip ekosistema atsirado labai anksti, dar prieš 2 milijonus metų.
Tačiau ji skyrėsi nuo šiuolaikinės: buveinės buvo įvairiapusiškesnės, augalija – tankesnė, o gyvūnų įvairovė – platesnė nei dabar. Šiandienos Arktis – tai tik vienas iš galimų variantų, susiformavusių per ilgą evoliucinę grandinę.
Galiausiai tyrėjai iškėlė labai svarbią išvadą: nėra vieno bendro „Arkties modelio“. Kiekviena rūšis ten atsidūrė skirtingu metu, pagal skirtingus aplinkybių ir mutacijų derinius.
Todėl šiandieninė Arkties flora ir fauna – tai unikalus įvairios kilmės gyvybės sluoksnis, o ne vientisa, kartu susiformavusi bendruomenė.
Evoliucija čia vyko po dalelę, ir tik per milijonus metų regionas tapo tuo, ką vadiname šiauriniu kraštovaizdžiu.
