„Užmirškite IQ testus: neurobiologas įvardijo tikrai protingų žmonių požymį“ ()
Šiuolaikinė kultūra mums dažnai įteigia, kad produktyvumas – svarbiausias proto įrodymas. Dirbk daugiau, greičiau, nešvaistyk laiko.

© pxhere (CC0 Public Domain) | https://pxhere.com/en/photo/551698
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Neurobiologas Džozefas Džebelis (Joseph Jebelli) teigia priešingai – tikrieji intelektiniai proveržiai prasideda tyloje. Pasak jo, gebėjimas būti vienam su savimi yra vienas iš giliai mąstančio žmogaus bruožų, rašo „CNBC“.
Savo darbe Džebelis remiasi tyrimais, kaip veikia smegenys ramybės ir vienatvės akimirkomis. Kai liekame vieni, be išorinių trukdžių, suaktyvėja vadinamasis numatytasis smegenų tinklas – sudėtinga vidinė sistema, atsakinga už savirefleksiją, patirties apdorojimą, idėjų generavimą ir naujų neuroninių jungčių formavimąsi. Tai būsena, kurioje gimsta nestandartinės mintys ir kūrybiški sprendimai. Būtent tada, pasak mokslininko, vyksta patys giliausi ir reikšmingiausi procesai.
|
Pavyzdžių netrūksta. Bilo Geitso karjeros pradžioje praktikuotas „Think Week“ – savaitė visiško atsiskyrimo trobelėje be kolegų, šeimos ir telefono, tik su knygų krūva – tapo tuo metu, kai jis sugalvojo idėją, vėliau pavirtusią „Internet Explorer“. Leonardas da Vinčis, kaip teigia jo biografai, galėjo valandų valandas tiesiog sėdėti ir žiūrėti į nebaigtą „Paskutinę vakarienę“, prieš padarydamas vieną potėpį ir vėl išeidamas – jis mąstė vienumoje. Šis neveiklumas nebuvo tuščias – tai buvo į vidų nukreiptas proto darbas.
Džebelis pabrėžia: vienatvė nereiškia izoliacijos ar psichologinės vienišumo būsenos. Kalbama apie savanorišką atsiskyrimą – laiką, kai galime atitrūkti nuo išorinio triukšmo ir pasinerti į savo mintis. Tam nereikia savaitės trukmės atsitraukimo – kartais pakanka dešimties minučių tylos be ekranų ir pokalbių, tiesiog su savimi. Tokios pauzės leidžia smegenims atsipūsti nuo perkrovos ir suaktyvina vidinius išteklius. Svarbiausia – gebėti išgirsti save. Ne paversti buvimą vienam dar viena pareiga, o leisti sau tai daryti tada, kai tikrai norisi.
Neurobiologas taip pat atkreipia dėmesį į socialinės sąveikos kokybę. Nuolatinis bendravimas su žmonėmis, kurie vargina ar kelia stresą, ardo vidinę pusiausvyrą. Stresas nuo paviršutiniškų ar toksiškų ryšių mažina pažintinį lankstumą, trukdo susikaupti ir slopina gebėjimą mokytis. Tuo tarpu laikas vienumoje padeda šias funkcijas atkurti.
Pasak Džebelio, žmogų tikrai protingu daro ne IQ, ne diplomas ir ne perskaitytų knygų kiekis, o gebėjimas pabūti vienam, klausytis savęs, mąstyti giliai ir be skubos. Būtent čia slypi tikroji mąstymo galia – ir ji prieinama kiekvienam, kuris bent kartais pasirengęs išjungti pasaulį ir įsijungti save.