Melas kaip politikos norma. Kodėl jie mums visada meluoja? ()
© republlic.ru
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
© AP
Jei pralaimėjimas rinkimuose reiškia tik ramų pensinį gyvenimą ūkyje ar universiteto katedroje, apgaulės kaina gali būti skaudesnė nei pralaimėjimas. Beje, daugumoje autoritarinių režimų atsistatydinę lyderiai rizikuoja būti ištremti, įkalinti arba nesulaukti natūralios mirties. Galbūt būtent tai paaiškina, kodėl siekdami išsaugoti valdžią jie pasirengę bet kokiems gudrybėms, įskaitant visiškai grubų sukčiavimą.
Ar rinkėjai baudžia už melą?
Greičiau ne, nei taip. Gilinantis į detales, daug ką lemia kontekstas. Tyrinėdami susiskaldžiusią amerikiečių visuomenę, politologai nustatė, kad piliečių pasirengimas pasmerkti politiką už akivaizdų melą priklauso nuo partinės priklausomybės. Pavyzdžiui, net kai Donaldo Trumpo rėmėjams buvo pranešta apie vieno ar kito JAV prezidento teiginio melagingumą, jų rinkimų preferencijos išliko beveik tokios pačios.
Savo vaidmenį vaidina ir melagio politiko statusas. Kitame tyrime ir demokratai, ir respublikonai parodė pasirengimą pasmerkti už melą nenurodytą Kongreso narį, priklausantį tai pačiai partijai, tačiau Trumpas vėl sugebėjo išsisukti: demokratai jam nepritarė tylėdami, o respublikonams jų lyderis, matyt, yra tikrai tefloninis. Čia galime daryti išvadą, kad daugybė faktų tikrinimo medžiagos, kuri po 2016 m. tapo neįtikėtinai populiari Amerikos spaudoje, gali tik dar labiau įtvirtinti liberalios auditorijos nuomonę apie Trumpo nepatikimumą, bet neperkalbėti konservatorių. Tačiau yra ir gera žinia: kitose, kur kas mažiau susiskaldžiusiose visuomenėse apgaulė vis dėlto turi reikšmę. Pavyzdžiui, Australijoje apklaustųjų partinė tapatybė beveik neturėjo įtakos jų pasirengimui pasmerkti politikus už melagingus teiginius.
Gana tikėtina, kad tokia tolerancija apgaulei bent jau tam tikruose kontekstuose daro melagingus politikus sėkmingesnius: jų pažadų dosnumas tiesiog neribojamas. Mokslininkai gali pateikti keletą šios hipotezės įrodymų. Apklausdami Ispanijos merus, mokslininkai sugalvojo gudrų būdą, kaip nustatyti jų polinkį meluoti: anketos pabaigoje respondentams buvo pasiūlyta mesti monetą, kad nuspręstų, ar jie gaus tyrimo rezultatus. Tuo pačiu niekas nekontroliavo atsakymų sąžiningumo. Tada, naudodamiesi tikimybių teorija, mokslininkai išsiaiškino, kurie respondentai melavo. Galbūt labiausiai bauginanti tyrimo išvada buvo ta, kad meluojantys merai daug dažniau buvo perrenkami naujai kadencijai.
Tiesa ir politika kaip antonimai
Hannah Arendt, viena iš žymiausių XX a. filosofių, argumentuoja, kad politika ir faktinė tiesa iš principo yra nesuderinamos. Politika – tai nuomonių ir ginčų apie nuomones karalystė.
Galime diskutuoti, ar Rusijai verta būti centralizuota ar federacine valstybe; kokius aljansus tarptautinėje arenoje ji turėtų sudaryti, o kokių atsisakyti; kada ir kokiomis aplinkybėmis liberali opozicija gali bandyti siekti valdžios. Visi šie pokalbiai yra svarbūs, tačiau jų pagrindą sudaro mūsų įsivaizdavimai apie tai, kas turėtų būti, o ne faktinė tiesa (nors nuomonės, be abejo, gali būti jos įkvėptos).
Be to, tiesa yra blogas politikų sąjungininkas: faktiniais teiginiais sunku pakeisti pasaulį. „Visa valdžia valstiečiams!“ arba „Kiekvienai moteriai po vyrą, kiekvienam vyrui po butelį degtinės“ – tai akivaizdžiai neįgyvendinami, bet veiksmus skatinantys šūkiai. Juos naudojantis oratorius gali tapti populiarus. Žmogus, nuobodžiai išdėstantis savo realistišką programą (tikroji valdžia atiteks keliems tūkstančiams valstiečių; vyras teks kas trečiai moteriai), vargu ar sugebės bent ką nors įkvėpti.
Arendt supratimu, tiesa egzistuoja už politikos ribų ir turi savarankišką prievartos jėgą. Būtent todėl nepatogios faktinės tiesos, turinčios „erzinantį užsispyrimą, kurio negali pajudinti niekas, išskyrus atvirą melą“, taip nemėgsta nesąžiningi politikai. Susidūrę su faktais, jie bus linkę pateikti tiesą kaip nuomonę, o kai patys bus pagauti meluojant, pavadins melą savo nuomone ir apkaltins oponentą bandymu riboti jų žodžio laisvę.
Pasak Arendt, žurnalistai, istorikai ir kiti mokslininkai turi likti tiesos saugotojais ir dirbti už politinės erdvės ribų, siekdami nešališkumo. Nepaisant to, jų vaidmuo politikoje yra labai svarbus. Tiesos saugotojai, dažnai pasmerkti ir persekiojami, kuria bendrą realybę, faktų erdvę, kurioje egzistuoja visa likusi visuomenė. Visuomenė, kurioje susiformavo keletas tokių alternatyvių realybių, vargu ar bus tinkama klestėti, jei iš viso sugebės išsaugoti savo vientisumą.
K. Bakulin
re
