Panspermijos teorijos šalininkai įsitikinę, jog gyvybė Žemėn atkeliavo, o ne joje užsimezgė. Anot jų, gyvybės sporos į jauną mūsų planetą iš kitų pasaulių atskriejo ant uolų nuolaužų arba asteroidų migracijos metu. O ką, jei gyvybė vis tik užsimezgė čia, Žemėje? Ir po to tos sporos – tik jau ant mūsų planetos nuolaužų – leidosi į milijonus metų truksiančias ekspedicijas po atšiaurius Visatos tyrus? Galbūt tuomet žydrosios mūsų planetos prieigose būtų ir daugiau gyvybės lopšių? Naujausių tyrimų rezultatai rodo, jog Žemės akmenys galėjo nukeliauti net ir iki Jupiterio orbitos. Ir tai – ne riba.

Mokslininkams į rankas ne sykį yra pakliuvę meteoritai, kurie kildinami iš Marso ar Mėnulio – nuo šių dangaus kūnų kosminiai akmenys galėjo atskilti susidūrimų su asteroidais metu. Į kosmosą išsviestos Marso ar Mėnulio uolienų atplaišos, laimingai susiklosčius aplinkybėms, atkeliavo į Žemę. O gal viskas galėtų vykti atvirkščiai ir po Saulės sistemą galėtų klajoti nuo Žemės paviršiaus atskeltos uolos? Kurios galėjo būti nusviestos pas artimiausius kaimynus – Venerą ir Marsą?

Dauguma ankstesnių kompiuterinio modeliavimo rezultatų byloja, jog ketvirtąją Saulės sistemos planetą (Marsą) galėjo pasiekti tik labai nedaug Žemės uolienų fragmentų. Priežastis paprasta – Žemės atplaišoms prieš tai tektų įveikti Žemės ir Saulės gravitacines jėgas. Tad didžioji žemiškos kilmės uolų dalis anksčiau ar vėliau sugrįžtų prie gimtosios Žemės ir galbūt joje iš naujo „pasėtų“ prieš milijonus metų čia egzistavusias gyvybės formas.

Tačiau Meksikos mokslininkų sudarytas kompiuterinis modelis leidžia iškelti ir kitokių prielaidų. Meksikiečių kompiuterinio modeliavimo rezultatai atskleidė, jog Žemės uolos vis tik galėjo pasiekti Marsą – ir ne tik jį, bet net ir Jupiterio sistemą.

„Universidad Nacional Autonoma de Mexico“ mokslininkas Maurisijus Rėjesas-Ruisas (Mauricio Reyes-Ruiz) su kolegomis sudarė kompiuterinį 10 242 Žemės atplaišų išsibarstymo per 30 tūkst. metų modelį – mokslininkai mano, jog maždaug 30 tūkst. metų gyvybės „sporos“ (mikroorganizmų ar kitų organizmų pavidalu) atvirame kosmose išliktų gyvybingos.

Buvo sudaryti penki skirtingi Žemės uolienų išsibarstymo modeliai, priklausomai nuo jų išsviedimo greičio (pradedant 11,2 km/s, baigiant 16,4 km/s). Paaiškėjo, jog esant didesniam išsviedimo greičiui, labiau tikėtina, kad Žemės akmenys pasieks toliau esantį Jupiterį, o ne kaimyną Marsą. Taip atsitiktų dėl to, jog iš Žemės išmuštų uolų greitis pranoktų silpnoką Raudonosios planetos gravitaciją.

Be to, už Marso orbitos nuskriejusios Žemės uolos į Jupiterį nukeliautų labai sparčiai – tyrimo autoriai tvirtina, jog žemiškųjų uolų kelionė truktų ilgiausiai 10 tūkst. metų, neretai ir perpus trumpiau. Tuo tarpu vienas iš penkių sudarytų modelių byloja, jog Marsą pasiektų tik viena iš 10 242 Žemės skeveldrų, ir tam prireiktų nuo 25 iki 30 tūkst. metų.

Dar įdomiau, jog didžioji dalis Žemės nuolaužų per 30 tūkst. metų nutoltų net 40 astronominių vienetų (1 astronominis vienetas prilygsta atstumui nuo Saulės iki Žemės, t. y., apie 150 mln. km). Tai reiškia, jog Žemės uolos išskrietų iš Saulės sistemos ir pasklistų po tarpžvaigždinę erdvę.

Žinoma, visa tai – imitaciniai modeliai ir gryna teorija. Juk Žemės atplaišų išsviedimo greitį ir trajektoriją apspręstų daugybė kintamųjų – Žemėn atsitrenkusio kūno dydis, greitis ir judėjimo krypties santykis su Žemės sukimosi kryptimi. Bet jei gyvybės sporos atvirame kosmose galėtų ištverti ilgiau nei numano astrobiologai (ilgiau nei 30 tūkst. metų), tuomet tai galėtų reikšti, jog žemiškosios gyvybės sėklos galbūt ir šiuo metu keliauja už Saulės sistemos ribų, tolimųjų pasaulių link.

Parengė Saulius Žukauskas
sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (3)