Kodėl Venera neturi tokio palydovo kaip Mėnulis? „Priežastis aiški“ (Foto) ()
Pagal labiausiai paplitusią hipotezę, daugiau nei prieš 4 milijardus metų Žemė susidūrė su maždaug Marso dydžio planeta.
© Kevin M. Gill (CC BY 2.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Venus_-_August_24_2016.png
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Manoma, kad dėl to į aplinkinę erdvę buvo išmesta daug medžiagos. Pagal šią versiją, būtent iš jos vėliau susiformavo Mėnulis.
Dabar mokslininkai įtaria, kad panašus dramatiškas įvykis maždaug tuo pačiu metu įvyko ir su Venera, tik šiuo atveju jis nesukėlė natūralaus palydovo atsiradimo, o priešingai – padarė planetą be palydovo.
Šią versiją pateikė mokslininkai iš Šveicarijos straipsnyje, paskelbtame išankstinio spausdinimo serveryje arXiv.
The Possibility Of A Giant Impact On Venushttps://t.co/p75tEAdE7c #astrobiology #Venus pic.twitter.com/3J8MtAAKtT
— Astrobiology (@astrobiology) August 8, 2025
|
Mokslininkai aiškina, kad tokią nuomonę jie susidarė dėl dviejų faktų. Pirma, gerai žinomas labai savotiškas Veneros sukimasis aplink savo ašį: ji vieną apsisukimą atlieka net per 243 Žemės paras. Įdomu tai, kad ji netgi greičiau apsisuka aplink Saulę – per mažiau nei 225 Žemės dienas. Taigi Saulės sistemoje susidaro unikali ir beveik absurdiška situacija, kai para planetoje trunka ilgiau nei metus. Šiuo atveju Venera sukasi ne ta pačia kryptimi kaip ir visos kitos planetos, o priešinga kryptimi.
Antroji Veneros savybė, reikalaujanti paaiškinimo, yra ta, kad, skirtingai nei beveik identiško dydžio Žemė ir net daug mažesnis Marsas, ji neturi nė vieno natūralaus palydovo. Mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, ar kito didelio dangaus kūno smūgis į Venerą gali sukelti tokių pasekmių, ir priėjo prie išvados: taip, tai visiškai įmanoma.
Tyrėjai sumodeliavo daugiau nei 80 skirtingų tokio susidūrimo variantų. Paaiškėjo, kad geriausiai situaciją paaiškina du scenarijai: kaktomuša ir planetos tangentinis „prisilietimas“. Abiem atvejais, remiantis skaičiavimais, smūgio vaidmenį turėtų atlikti kūnas, kurio masė ne didesnė kaip maždaug dešimtadalis Žemės, tai yra, palyginama su Marsu – jis iš tikrųjų sveria beveik 10 kartų mažiau nei mūsų planeta.
Atrodytų, kad kaktomuša susidūrus į kosmosą turėtų būti išmesta daug medžiagos. Tačiau, kaip rodo Veneros ir tariamos mažos planetos modeliavimas, toks susidūrimas paprastai baigiasi beveik visišku susijungimu – pakankamai aukštoje orbitoje fragmentų beveik nelieka. Susidūrus tangentiškai, susidaro ilgas srautas, tačiau tai vėlgi nesuteikia galimybės atsirasti palydovui: fragmentai daugiausia išskrenda į kosmosą arba nukrenta ant Veneros.
Tačiau buvo apsvarstyti tik keli scenarijai, kurie galėtų lemti dabartinį planetos retrogradinį sukimąsi, ir visi jie susiję su tangentiniu susidūrimu. Kaip paaiškino mokslininkai, jei hipotetinis smūgis būtų skriejęs link pradinės „įprastos“ Veneros sukimosi krypties, jis būtų galėjęs pakeisti tą sukimąsi priešinga kryptimi.
