Atskleista viena didžiausių Visatos paslapčių? Naujas teleskopas užfiksavo neįtikėtiną reiškinį ()
Daugelis astronominių reiškinių vystosi ypatingai lėtai, tačiau pasitaiko ir išimčių. Viena jų – greitieji trumpi rentgeno žybsniai (angl. Fast X-ray Transients, FXT).
© NASA/Swift/Cruz deWilde (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vos kelias minutes trunkantys žybsniai porą dešimtmečių išliko paslaptingi, nes dažniausiai būdavo aptinkami tik archyviniuose duomenyse, gerokai po to, kai pats žybsnis pasibaigė ir tolesniais stebėjimais nebuvo įmanoma nieko pamatyti.
Pernai sausį paleistas rentgeno teleskopas Einstein Probe keičia situaciją: jis gali pakankamai greitai lokalizuoti FXT poziciją danguje, kad ten spėtų pažvelgti ir kiti teleskopai.
Dabar paskelbta vieno pirmųjų tokių žybsnių analizė rodo, kad FXT greičiausiai yra žvaigždžių mirčių požymiai.
Įvykis, pažymėtas EP240315a pagal atradimo datą, truko kiek mažiau nei pusvalandį. Einstein Probe pateikė gana tikslią objekto padėtį, tada keli teleskopai, greitai nukreipti ta pačia kryptimi, ją dar patikslino ir leido atlikti stebėjimus tiek regimųjų, tiek ultravioletinių ir gama spindulių ruože. Paaiškėjo, kad sprogimas įvyko, kai Visata buvo mažiau nei 10 proc. dabartinio amžiaus – jo šviesa iki mūsų keliavo 12 milijardų metų.
|
Žybsnio nuotolis ir ryškis leido apskaičiuoti, kad sprogimas per kelias sekundes išskyrė daugiau energijos, nei Saulė išspinduliuos per visą savo gyvenimą. Tokia milžiniška energija, kaip ir aptiktas gama spindulių signalas, rodo, kad bent jau šis FXT buvo gama spindulių žybsnio dalis. Gama žybsniai tyrinėjami daugiau nei pusšimtį metų. Vienas iš dviejų pagrindinių jų šaltinių yra labai masyvių žvaigždžių sprogimai. Greičiausiai toks reiškinys stebėtas ir šįkart.
Įdomu, kad žybsnio spektre praktiškai nematyti vandenilio pėdsakų. Tai reiškia, kad didelė dalis – bent 10 proc. – sprogusios žvaigždės išspinduliuotų ultravioletinių fotonų galėjo pabėgti iš motininės galaktikos į tarpgalaktinę erdvę. Ultravioletiniai fotonai palaiko tarpgalaktines dujas jonizuotas; tuo metu, kai įvyko EP240315a, buvo praėję nelabai daug laiko nuo tada, kai tarpgalaktinė erdvė tapo pilnai jonizuota.
Astronomai jau ilgą laiką ginčijasi, kokie objektai – masyvios žvaigždės ar aktyvūs branduoliai, didelės ar mažos galaktikos – daugiausiai prisidėjo prie jonizuojančių fotonų pasklidimo po Visatą. EP240315a yra kol kas tolimiausias įvykis, kai galime stebėti jonizuojančių fotonų pabėgimą iš individualios žvaigždės aplinkos, taigi jo ir panašių reiškinių analizė reikšmingai prisidės prie atsakymo paieškų.
Per metus nuo šio pirmojo įvykio mokslininkai aptiko dar 20 panašių sprogimų. Jie suteikia naują būdą tirti tiek masyvių žvaigždžių mirtį, tiek tolimosios Visatos savybes.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.
