Tikėtina, kad aplink juodąsias bedugnes vyksta tūkstančiai planetų ir asteroidų susidūrimų. Dėl šių susidūrimų pasklindančios dulkės gali paslėpti ryškią šviesą, kurią turėtume matyti juodosioms bedugnėms ryjant pritrauktą medžiagą.

Daugumoje galaktikų, kaip ir mūsų Paukščių take, yra centrinė juodoji bedugnė, sverianti daugiau nei milijonas saulių. Nors Paukščių tako juodoji bedugnė šiuo metu nėra aktyvi, daugelio kitų galaktikų centriniai dariniai ryja dujas iš tankių jas supančių diskų ir į aplinką skleidžia rentgeno bei kitokius spindulius.

Šie diskai yra ne tik juodųjų bedugnių maitintojai – juose gimsta milijonai žvaigždžių, ir tai paaiškina, dėl ko kai kurių galaktikų centruose esama tankių žvaigždžių spiečių, informuoja newscientist.com.

Aplink tas žvaigždes gali suktis daugybė planetų. Tačiau tokioms planetoms gali būti sunku išsilaikyti prie savo žvaigždžių, tvirtina Leicester universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkų grupei, vadovaujantis Sergejus Najakšinas.

Taip nutinka, nes žvaigždės susigrūda taip tankiai, jog gravitacinė sąveika tarp jų gali atplėšti planetas, kurios pradeda be tikslo klajoti po erdvę. Pakeliui jos gali susidurti su kitomis panašiomis planetomis, o susidūrimo greičiai būna kur kas didesni nei galima būtų tikėtis mūsų Saulės sistemoje. Čia susidūrimai paprastai vyksta mažesniu nei dešimčių km/s greičių. Aplink supermasyvias juodąsias bedugnes objektai skraido taip greitai, kad susidūrimai vyksta iki 1000 km/s greičiu, o susidūrusieji objektai išsitaškytų į dulkes.

Bet kokiai uolingos planetos paviršiuje atsiradusiai gyvybei tai nežadėtų nieko gero. Bet S. Najakšinas mano, kad intensyvi rentgeno ir ultravioletinė spinduliuotė esant taip arti juodosios bedugnės taptų rimta kliūtimi, kuri tiesiog neleistų gyvybei atsirasti. „Negalima įsivaizduoti, kad tokiose aplinkose atsirastų gyvybė“, – sakė mokslininkas.

Tačiau susidūrimų dulkės gali paaiškinti, kodėl aktyviai besimaitinančios juodosios bedugnės slepiasi už storo dulkių sluoksnio, teigia mokslininkai. Jų pastebėjimai aprašyti kito mėnesio „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ recenzuojamame žurnale.

Nežinia kiek dulkių galėtų būti tokiuose dulkių debesyse, bet numanoma, kad jos svertų tiek, kiek 300 saulių ir susidarytų sumalus planetas, atplėštas nuo 100 000 – 1 000 000 žvaigždžių. Pasak Merilendo universiteto (JAV) mokslininko Richardo Mushotzky, tokia idėja gali būti teisinga ir pabrėžė, kad dulkių debesys „iki šiol buvo labai sunkiai paaiškinami“.

Dulkės taip pat gali paskatinti ir naujų žvaigždžių susidarymą, nes sugeria besimaitinančios juodosios žvaigždės spinduliavimą, kuris, priešingu atveju, tolyn stumtų dujas, iš kurių susidarytų naujos žvaigždės.

Komentarai (1)