Evoliucijos mitai: Natūrali atranka yra vienintelis evoliucijos įrankis

Kažkaip čia labai įdomiai... bando paneigti mitą, kuris nėra mitas... Tai kad ir taip aišku, kad genai mutuoja atsitiktinai, jei ta mutacija padaro gyvūną silpnesniu, jam susiporuoti ir susilaukti palikuonių bus sunkiau, jei mutacija padaro gyvūną stipresniu jis ras sau stiprų partnerį ir susilauks palikuonių. Tai kurioje čia vietoje ne natūrali atranka? O jei genų mutacija didelės įtakos neturi, tai jis nieko ir nelems. Tas kas neturi jokios įtakos, tas nieko ir nelemia, aiškiau ir būti negali.

Jei mutacija keičia svarbų požymį, tai tik tada jos išlikimą/nunykimą lemia natūrali atranka. Jei mutacija keičia nesvarbų požymį, jos išlikimo natūrali atranka neveikia. Todėl teiginys, kad natūrali atranka - vienintelis evoliucijos įrankis, yra mitas.

punktyras, visiškai nepaaiškinai, kodėl toks teiginys yra mitas. Pilnai sutinku, kad natūrali atranka, tai nėra vienintelis evoliucijos įrankis, kuris užtikrina mutavusių genų paplitimą ar išlikimą. Jei su tuo sutinka ir kiti, vadinasi šis mitas, nėra mitas, o tiesiog savoka, neverta dėmesio.

Įsiskaityk idėmiai "Natūrali atranka yra VIENINTELIS evoliucijos įrankis", kaip ir pats sakei tai nėra vienintelis įrankis.

Iš tikrųjų nežinau, kaip komentuoti šį straipsnį, nes nesuprantu, ką būtent čia reiškia žodis "įrankis". Šitas neva mitas teisingas arba neteisingas yra priklausomai nuo žodžio "įrankiai" reikšmės. Čia labiau sąvokų problema...

Įdomus straipsnis. Tik man čia kažko trūksta... Nesinorėtų sakyti, kad viskas vyko vien atsitiktinio genų dreifo ir natūralios atrankos dėka. Manau gali būti daugiau veiksnių. Nesmerkit, pats nežinau kokių.

. Kadangi cikle daug medžiagos, vienoje dalyje visapusiškai atskleisti medžiagos neina. Kai bus sudėta viskas, dėlionės gabaliukai susidės į vietas

Punktyrai, Tu šios straipsnių serijos autorius?

Ne, ją parašė Michael Le Page, aš tik išverčiau.

Ko čia nesuprast? Patsai Darwinas neigė, kad natūralioji atranka tėra vienintelis (pagrindinis) evoliucijos variklis. Apskritai, evoliucija neturi krypties. Galbūt kažkada žmonija evoliucionuos į nemąstančias vienaląstes bakterijas, arba augalai - į aštuonkojus gyvius, besimaitinančius išimtinai žmonėmis. Niekad negali žinot. Bus taip, kaip tuo metu vyraujančiai gyvybės formai patogiausia. Kažkada dinozaurai jautėsi patogiai. Žinduoliai kartkartėm šmirinėjo šen bei ten - ką turime dabar? Tereikėjo vieno BUM, kad dinozaurai (beveik) išnyktų, o žinduoliai suklestėtų. Šiaip jau žinduoliai yra labai trapūs, jiems reikia daugiau a-priori sąlygų išgyventi nei ropliams ar nariuotakojams. Po sekančio BUM išdvės būtent žinduoliai, tad raskit filosofą, galintį pagrįsti, kad nesame evoliucijos akligatvyje. N.B. manęs nedomina Marso kolonizavimas. Tarkim, kad mūsų technologijos būtų šimpanzių lygyje - kokie šansai išlikti 20, 30 mln. metų? Spėčiau, arti nulio (nebent periodiškai užgimtų kažkas panašaus į ).

Nieko ypatingo čia neparašyta. Jei pasikeitė kokių šerių spalva, kuri nekeičia maskuotės, gyvūnui nieko neįvyko. Jei pasikeitė jo fizinės savybės, tai gali įtakoti ar jis pratęs savo giminę. Su dryžuotomis pelėmis kiek nevykęs pavyzdys. Jei atsirado kelios pelės su dryžuotu kailiuku, tai kodėl jos turi būtinai po vulkano išsiveržimo išlikti. Kaip tik pagal tikimybių teoriją turėtu išlikti pelės, kurių yra daugiausiai, tai yra vienspalvės. Dar galėjo parašyti, kad gali evoliucija nukrypti. Sakykim atskirtoje teritorijoje kur mažai grobuonių povų patinai vystėsi grožio linkme. Kažkur yra sala, kur pelės gali atlaikyti labai didelę nuodų dozę, kai toje saloje auga kažkokie augalai, kurie yra labai nuodingi, nors kitur jie nėra nuodingi.

Žinduoliai trapūs???? Tu žinai kaip žiurkės ir griaužikai yra prisitaikę. Jie praktiškai atitinka prieš dinozaurų išnykimą gyvenusius žinduolius: valgo viską, greitai dauginasi išlieka bet kokioje aplinkoje. Ir jiems nereikia kaitintis Saulėje kaip driežams. Išnyktų stambieji žinduoliai tai tikrai. Bet teigti, kad žinduoliams reikia a-priori, tai sunku ir klaidinga: žinduoliai pergyveno didesnius klimato šuolius, nei dinozaurai.

Kai kurios dinozaurų grupės davė pradžią paukščiams, taigi iš esmės ir dinozaurai išliko. (-:

, faktas teisingai pastebėjo: nekalbu apie žinduolių kaip klasės visišką išnykimą, kaip negalime suabsoliutinti, kad išnyko dinozaurai. Žinduoliai, be abejo, labai atsparūs klimato pokyčiams, todėl, jei būtų laiko susirasti naują arealą, tam tikros rūšys (ypač smulkiosios) išgyventų. Tačiau stambiosioms, kurios labai priklauso nuo gerai subalansuotos ekosistemos ribotame areale, bet kokia stambesnė katastrofa būtų pražūtinga. Katastrofa - nebūtinai asteroidas ar ugnikalnis. Tai gali būti kad ir universalus virusas, atakuojantis plaučius. Žiurkės dėl dažnos reprodukcijos gal ir spėtų prisitaikyti, bet stambieji - ne.

), visada labiau pasireiškia nebūnant tarprūšinei konkurencijai. Paskutinis pavyzdys irgi yra evoliucijos naudai, nors jo net nevadinčiau argumentu ("kažkur", "kažkokie", nežinoma sala).

, asmeniškai aš manau, kad genetinis dreifas apskritai yra tik triukšmas šalia natūralios atrankos kreivės. Genetinis dreifas negali būti vertinamas kaip lygiavertis natūralios atrankos įrankis. Mūsų veidai skiriasi - tai aiškina genetinis dreifas, bet jei naujagimio veidas skiriasi per stipriai dėl atsitiktinių priežasčių, jo galimybės susilaukti palikuonių yra labai mažos. Tai kodėl genetinį dreifą galima taip drastiškai išskirti, jei jis pats paklūsta natūraliai atrankai? Man tai tas straipsnis tik sąvokų žaismas. Viską lemia natūrali atranka paklaidų ribose.

dėl genų dreifo.

Įdomus straipsnis, šaunuolis kad išvertei. O įdomu tokie dalykai kaip krūminiai dantys, apendicitas, uodegikaulis, žąsies oda ir pan. kurie neturi realios naudos, taip pat yra genų dreifo pasekmė, ar jie tiesiog nespėja kartu su natūralia atranka, dėl per greitų mūsų gyvenimo būdo pokyčių?

Teoriją aš žinau. Aš esu genetikos magistras. Šitų dalykų klausiausi 6 metus ir egzaminus rašiau taip, kaip reikėjo rašyti, tačiau aš visada genų dreifą vertinau kiek kitaip. Rašydamas pavyzdį apie veidus omeny turėjau ne fiziologinius sunkumus išlikti, o reprodukcinę sėkmę. Tiesiog stipriai išvaizda nuo vidutinės besiskiriantis žmogus turės mažiau galimybių susilaukti vaikų. Natūrali atranka yra valdoma ne tik deguonies kiekiu, maisto resursų kiekiu ir kokybe, pH, temperatūra ir pan. Taip pat labai svarbi organizmų tarpusavio sąveika. Pavyzdys apie peles. Yra mažai dryžuotų ir, sakykim, per kažkokią katastrofą joms tiesiog atsitiktinai pasisekė išlikti, taip jos ir įsitvirtina aplinkoje. Sugriežtinkim tą patį pavyzdį. Tarkim, saloje gyvena keli tūkstančiai pilkų pelių ir kelios su defektyviu kailiuko pigmento genu. Jos bus baltos. Įvyko katastrofa ir išgyveno tik baltos. Ar jos įsitvirtins populiacijoje? Žinoma, kad ne - jas išmedžios pelėdos. Žodžiu, aš noriu pasakyti, kad pats genų dreifas yra veikiamas natūralios atrankos. Grįžkim vėl prie veidų. Nustatyta, kad vyrus labiau domina moterys su didesnėmis kaktomis ir mažesniais smakrais, moterims labiau patinka vyrai su siaurais ir pailgais veidais. Tarkim, labiausiai vyrams patinkančios moters kaktos dydis yra X. Sakykim, šio dydžio kaktos moteris mėgsta 70 proc. vyrų. X+1 mėgsta 65 proc. X+2 mėgsta 48 proc. ir taip vis mažiau, kol galiausiai X+17 nepatiks nei vienam vyrui. Ir sakykim, dėl genų dreifo gimė moteris su X+17 dydžio kakta. Kas lems tai, kad ji savo genų negalės perduoti palikuonims? Ogi - natūrali atranka. Kuo labiau požymis skiriasi nuo vidutinių reikšmių, tuo jis turi mažiau galimybių įsitvirtinti populiacijoje. Todėl genų dreifą aš laikau tik laikinai statistiškai sėkmingai paplitusį požymį, kurį veikia natūrali atranka. Ir veikia tuo labiau, kuo labiau tas požymis nutolęs nuo vidutinių reikšmių (daugeliu atveju). Pirštų antspaudai ir visi kiti panašūs pavyzdžiai yra tiesiog be galo mažai reikšmingi fiziologiniai pokyčiai. Tai jei jie yra tokie nesvarbūs organizmų išlikimui, tai kokia jų įtaka evoliucijai? Aš nesakau, kad tokio dalyko kaip genų dreifas nėra. Noriu pasakyti, kad genų dreifas ir natūrali atranka yra viso labo riba tarp požymio reikšmingos ir nereikšmingos statistinės organizmo galimybės išlikti. Kas yra reikšminga tikimybė, o kas ne, labiau susitarimo reikalas. Bet vadovėlinis apibrėžimas teisingas tas, kurį tu parašei. Aš per egzaminus irgi taip rašydavau. (-:

Pala... Susimaišiau, kurioje iš dviejų panašių temų rašinėjamės... Ai, dzin ;] . Bet akcentuoju, kad apskritai stambieji gyvūnai (tarkim, visi stuburiniai), kaip chordinių potipio atstovai, labai pažeidžiami. Įsivaizduok dabartinį žmogų be įrankių ir ginklų džiunglėse, dramblį Antarktidoje, upėtakį jūroje ar pan..