Laikas – neegzistuoja? Tik proto projekcija. Filosofijos profesorius šokiruoja pasaulį ()
Jaučiame, kaip laikas teka, vejasi mus ir keičia pasaulį, bet ką tai iš tikrųjų reiškia?
© Public Domain Pictures | https://www.publicdomainpictures.net/en/view-image.php?image=255406&picture=time-losing-time-clock
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Filosofas šokiruojančiai įrodo, kad ne pats laikas juda aplink mus, o mes patys judame savo realybės interpretacijos ribose. Tai, ką vadiname „laiko tėkme“, gali būti tik mūsų proto projekcija.
Jau seniai sakome, kad „laikas teka“, kad jis „praeina“, kad jis „lekia“. Skamba taip, lyg mus nuolat stumtų kažkokia nematoma upė. Tačiau kai bandome apibūdinti šią „tėkmę“, iškyla problema. Kas gi tiksliai galėtų judėti?
Savo straipsnyje žurnale „The Conversation“ profesorius Adrianas Bardonas pažymi, kad mūsų tikėjimas laiko tėkmės suvokimu gali būti tiesiog būdas interpretuoti pasaulį.
Laikas filosofų ir fizikų požiūriu
|
Žmonės laiko prigimtimi domėjosi nuo antikos laikų. Profesorius Bardonas prisimena, kad senovės graikų filosofas Parmenidas jau VI amžiuje prieš Kristų klausė, kaip įvykiai gali pereiti iš ateities į dabartį, nes „ateities dar nėra, o praeities nebėra“. Panašių abejonių turėjo Aristotelis ir šv. Augustinas.
O tada atsirado Einšteinas ir, kaip pabrėžia autorius, jo reliatyvumo teorija „patvirtino šimtmečių senumo įtarimus dėl pačios laiko sąvokos“. Reliatyvumo teorija rodo, kad santykinio judėjimo stebėtojai gali nesutarti dėl to, kurie įvykiai vyksta „dabar“.
„Nėra vienos, absoliučios dabarties, todėl nėra ir laiko tėkmės, kurioje įvykiai taptų dabartimi“, – rašo profesorius Bardonas. Šiuo požiūriu visos akimirkos yra vienodai realios, o pokytis tėra skirtumas tarp to, ką prisimename dabar, ir to, ką prisiminsime vėliau.
Psichologinė projekcija, o ne iliuzija
Jei fizika nepalieka vietos dinamiškam laiko tekėjimui, kaip galime būti tikri, kad jis egzistuoja? Profesorius Bardonas teigia, kad tai ne iliuzija, o projekcija – būdas, kuriuo žmogaus protas organizuoja patirtį. Jis lygina tai su spalvomis.
„Raudona rožė nėra iš tikrųjų raudona. Tai, ką vadiname raudona, yra tiesiog to, kaip apdorojame šviesą, rezultatas“, – rašo jis. Tas pats pasakytina ir apie laiką: pats pasaulis neturi „tėkmės“, bet mes negalime kitaip mąstyti apie realybę.
Profesorius Bardonas priduria: „Klaida yra supainioti mūsų požiūrį į realybę su pačia realybe.“ Taigi laikas išlieka nuolatiniu žmogaus patirties elementu, nors jis gali neegzistuoti taip, kaip mes intuityviai manome.
