Išaiškinta vikingų saulės akmens legenda?  (2)

Gali būti, kad vikingų legenda, pasakojanti apie šviečiantį „saulės akmenį“, kuris, iškėlus į viršų, netgi debesuotą dieną parodo kurioje pusėje yra Saulė, turi pagrindo, mano mokslininkai. Manoma, kad Skandinavijos kariai Šiaurės Ameriką atrado keliais šimtais metų anksčiau nei Kristupas Kolumbas, rašo telegraph.co.uk.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Eksperimentais nustatyta, kad kristalas, vadinamas islandiniu špatu, gali nustatyti Saulės buvimo vietą laipsnio tikslumu. Taigi, viduramžių jūrų keliautojai tikriausiai galėjo nustatyti tikslią savo judėjimo kryptį debesuotomis dienomis ir trumpomis šiaurės naktimis.

Rennes universiteto (Prancūzija) mokslininkas dr. Guy Roparsas su kolegomis sakė: gali būti pasiekiamas kelių laipsnių tikslumas netgi tuomet, kai šviesulys yra žemiau horizonto.

Skaidraus, iš kalcito sudaryto islandinio špato akmuo rastas prieš tris dešimtmečius aptiktame Elžbietos laikų laive, paskendusiame praėjus ketveriems metams po Ispanijos Armados įveikimo, 1592 metais. Vikingų legendose pasakojama apie paslaptingą saulės akmenį (sólarsteinn), kuris, jį iškėlus, parodo Saulės poziciją netgi tuomet, kai ją užstoja debesys ar ji yra žemiau horizonto.

Islandijos sagoje bylojama, kaip esant debesuotam orui ir sningant karalius Olafas konsultavosi su Sigurdu, norėdamas išsiaiškinti Saulės vietą. Tikrindamas Sigurdo atsakymą, Olafas paėmė saulės akmenį, pažvelgė į dangų ir pamatė iš kur sklinda šviesa – pagal tai jis spėjo apie galimą nematomos Saulės buvimo vietą.

Pasinaudodami dienos šviesos poliarizacija, kuria taip pat naudojasi daugelis gyvūnų, pavyzdžiui, bitės, vikingai galėjo nustatyti tikrąją savo judėjimo kryptį.

Vikingų kelionės Atlanto vandenyno šiaurėje dažnai buvo gaubiamos tamsaus rūko, o akmuo galėjo būti naudojamas kaip priemonė nustatyti Saulės buvimo vietą labai debesuotomis dienomis.

Mokslininkų teigimu, tokie saulės akmenys galėjo padėti vikingams iš Skandinavijos pasiekti Ameriką anksčiau nei europiečiai atrado magnetinį kompasą. Kryptį jiems galėjo parodyti skvarbūs Saulės spinduliai, atsispindėję nuo kalcito.

Šio kristalo veikimo principas yra toks: šviesa, kurios sklidimo kampas su Saulės šviesa sudaro 90 laipsnių kampą, bus poliarizuota netgi tuomet, kai Saulė yra žemiau horizonto, todėl įmanoma nustatyti dangaus šviesulio poziciją. Vikingai kalcito dvigubos refrakcijos savybe naudojosi sukdami kristalą tol, kol abiejose jo pusėse buvo matomas vienodo intensyvumo dvigubas vaizdas.

Iki europiečiams XII a. atrandant magnetinį kompasą, navigacijos jūroje pagrindas buvo lentelės, parodančios Saulės vietą danguje įvairiais metų laikais.

Aut. teisės: delfi.lt
(3)
(0)
(3)

Komentarai (2)