Sumaištis ant pasaulio stogo. Žemė čia deformuojasi kaip plastilinas ()
Tibeto plynaukštė, dažnai vadinama „pasaulio stogu“, yra aukščiausia plynaukštė Žemėje.
© Picryl (atvira licencija) | https://picryl.com/media/topografic-map-of-tibetan-plateau-a96f90
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrėjai išanalizavo dešimtis tūkstančių palydovinių vaizdų ir matavimo duomenų, kad daugiau sužinotų apie procesus, formuojančius šią Azijos dalį. Jie nustatė, kad ši vieta „trūkinėja ir linksta labiau nei bet kuri kita vieta“.
Didžiąją Tibeto dalį užima Tibeto plynaukštė – didžiulė Azijos teritorija, besidriekianti tarp Himalajų pietuose ir Kunluno kalnų šiaurėje. Plynaukštė užima maždaug 2,5 milijono kvadratinių kilometrų ir yra iškilusi vidutiniškai iki 4500 metrų virš jūros lygio, todėl tai yra aukščiausia plynaukštė Žemėje. Dėl šios priežasties ji dažnai vadinama „pasaulio stogu“. Šimtmečius ši vieta traukė dėmesį dėl savo kultūros ir kraštovaizdžio.
Plokštuma taip pat yra labai moksliškai įdomi, iš dalies dėl to, kad ji yra didžiausia ir aukščiausiai esanti žemyninė „susidūrimo zona“ Žemėje – plynaukštė susidarė susidūrus Indijos ir Eurazijos tektoninėms plokštėms. Naujausi tyrimai, naudojant palydovinius duomenis, pateikė įdomių atradimų apie šį regioną.
|
Nauji tyrimų rezultatai yra Jungtinės Karalystės Žemės drebėjimų, vulkanų ir tektoninių stebėjimų ir modeliavimo centro (COMET) ir tarptautinės mokslininkų komandos bendradarbiavimo rezultatas. Tyrėjai panaudojo ESA „Copernicus Sentinel-1“ palydovų duomenis (daugiau nei 44 000 vaizdų) ir GNSS (pasaulinės navigacijos palydovų sistemos) duomenis (daugiau nei 14 000 matavimų), kad sukurtų labai tikslius žemės judėjimo Tibeto plynaukštėje žemėlapius.
Remdamiesi naujais tyrimais, mokslininkai teigia, kad medžiaga, iš kurios sudarytos litosferos plokštės, nėra tokia standi, kaip manyta anksčiau. Tyrėjai praneša, kad plokštės nesielgia kaip kieti, neelastingi blokai, o gali judėti skystu judesiu. Toks plokščių „tekėjimas“ įmanomas dėl didelių lūžių, kurie veikia kaip silpnumo zonos.
Rezultatai parodė, kad rytinė Tibeto plynaukštės dalis juda iki 2,5 cm per metus. Tačiau kitos plynaukštės dalys juda lėčiau arba net priešinga kryptimi nei rytinė dalis, o tai rodo, kad žemė ten „tempėsi“ ir „susispaudė“ kaip plastilinas.
„Tai aiškiausias iki šiol gautas vaizdas, kaip žemynas deformuojasi veikiant didžiulėms jėgoms. Neįtikėtinai detaliai nubraižę sausumos paviršiaus judėjimą visame regione, pagaliau galime pamatyti, kaip iš tikrųjų juda Tibeto plynaukštė, o jos pasakojama istorija gerokai skiriasi nuo senųjų modelių prognozių“, – teigė pagrindinis autorius Timas Wrightas iš Lidso universiteto / COMET.
Pasak straipsnio autorių, Tibeto plynaukštės analizė leidžia gauti platesnių duomenų apie tai, kaip žemynai keičia formą, padėtį ir struktūrą dėl ilgalaikių geologinių procesų.
Tyrėjai pažymi, kad standartinė plokščių tektonikos teorija iki galo nepaaiškina šių reiškinių, todėl naujajame straipsnyje peržiūrimos kai kurios ilgalaikės idėjos apie žemynų pokyčius. Todėl tyrimas galėtų tapti pagrindu panašiai detaliems žemėlapiams kitose srityse.
Tyrimo rezultatai buvo paskelbti žurnale „Science“. Atradimą paskelbė Europos kosmoso agentūra.
