Naujausias daržo hitas. Sparčiai populiarėja. Ar verta jį sodinti? ()
Akivaizdžiausias, labiausiai į akis krentantis skirtumas – spalva.
© Jeffery Martin (Public Domain) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Golden_beets_in_a_pile.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kulinarinių naujienų ieškotojai jau puikiai pažįsta saldžiąsias bulves, violetinius smidrus ir oranžinius žiedinius kopūstus. Atėjo laikas pasigilinti į geltonojo (auksaspalvio) burokėlio temą, kurio minkštimas beveik iškart asocijuojasi su saule. Atrodo jis įdomiai, tačiau būtent jo savybės daro didžiausią įspūdį. Nors Lietuvoje jis dar nėra visuotinai žinomas, verta tai pakeisti. Tai bus dėmesio vertas egzempliorius tiek gurmanams, tiek sodininkams, ieškantiems šakniavaisių nauju pavidalu.
Geltonasis ir paprastasis burokėlis. Kuo jie skiriasi?
Akivaizdžiausias, labiausiai į akis krentantis skirtumas – spalva. Tačiau tuo viskas nesibaigia. Raudonasis burokėlis, kuris neatsiejamas nuo lietuvių kulinarinės tradicijos, pasižymi intensyviu, šiek tiek žemę primenančiu skoniu ir būdingu aromatu. Tuo tarpu geltonasis burokėlis yra švelnesnis, jame juntamos lengvai saldžios natos. Visgi reikia pabrėžti, kad tai klasikinio raudonojo burokėlio atmaina. Daržovių parduotuvėse ir lysvėse dažniausiai sutinkame „Boldor“ veislės geltonuosius burokėlius.
Ruošiant maistą šis burokėlis nedažo rankų, pjaustymo lentelių ar kitų virtuvės įrankių, o tai daugeliui yra didelis privalumas. Išviręs ar iškepęs, geltonasis burokėlis išlaiko šviesią spalvą ir apetitą žadinančią formą. Tai svarbu, kai mums rūpi nepriekaištinga patiekalo, kurį tiekiame valgomajame, išvaizda.
Daržovė, verta medalio – geltonojo burokėlio savybės
|
Nors jo spalva nėra tokia intensyvi kaip daržovių, naudojamų kultiniams raudoniesiems barščiams gaminti, maistinėmis vertėmis geltonasis burokėlis tikrai neturi ko gėdytis. Tai maistinių skaidulų lobynas, būtinas sklandžiai žarnyno ir visos virškinimo sistemos veiklai.
Jame taip pat yra folio rūgšties, padedančios tinkamai gamintis raudoniesiems kraujo kūneliams, stiprinti imunitetą bei mažinti nuovargį. Svarbus geltonojo burokėlio sudėties elementas yra kalis. Tai mineralas, būtinas širdies veiklai, kraujospūdžio reguliavimui ir organizmo vandens apykaitai. Nuolat jaučiate nuovargį ir kankina raumenų mėšlungis? Tai gali būti šio vertingo elemento trūkumo požymiai, o skaniausia papildyti galimus trūkumus dedant į lėkštę apetitą žadinančias daržoves.
Ypatinga daržovė kasdienėje virtuvėje
Nors vietiniai gurmanai dar tik susipažįsta su šia daržove, Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, geltonasis burokėlis jau labai vertinamas. Tai gera kryptis ieškant kulinarinių idėjų jo panaudojimui. Laimei, rasti gerų receptų nebus sunku, nes tai labai dėkinga daržovė virtuvėje.
Geltonasis burokėlis puikiai tinka keptas orkaitėje, grilyje ar virtas garuose. Jo švelnus skonis puikiai dera su ryškesniais priedais, pvz., ožkos sūriu, feta, citrusiniais vaisiais, šviežiomis ar džiovintomis žolelėmis, taip pat riešutais. Jį galima panaudoti salotoms, kreminėms sriuboms ar karpačui gaminti.
Ar sunku auginti geltonąjį burokėlį?
Virtuvės eksperimentų gerbėjai žvalgysis šios daržovės turguose ir parduotuvėse. Sodininkams ir nuosavų lysvių savininkams nebūtina apsiriboti pirkiniais. Šios veislės auginimas nėra sudėtingas ir reikšmingai nesiskiria nuo klasikinio raudonojo burokėlio auginimo.
Augalas atsparus ligoms, gerai pakenčia pavasarinius temperatūrų svyravimus (nors neturėtų būti veikiamas šalnų) ir neturi didelių reikalavimų dirvožemiui. Vis dėlto geriausiai auga derlingoje, laidžioje ir vidutiniškai drėgnoje dirvoje. Geltonajam burokėliui rekomenduojama parinkti saulėtą arba šiek tiek pavėsingą vietą.
Geltonasis burokėlis iš nuosavo daržo. Kaip jį auginti?
Specifinė išvaizda ir daržovės savybės paskatino jus įtraukti geltonąjį burokėlį į savo sodo repertuarą? Nieko nuostabaus. Tačiau reikia susipažinti su pagrindine informacija apie svarbiausius darbus.
Sėklos sėjamos tiesiai į gruntą nuo balandžio iki birželio, 2–3 cm gyliu. Svarbu išlaikyti tinkamus atstumus, nes burokėliams reikia erdvės vystymuisi. Eilėje tarpai turėtų būti apie 15 cm, o tarp eilių – 25 cm.
Reguliarus laistymas, ypač dygimo metu ir kai trūksta lietaus, turi įtakos tolygiam augimui ir geresniam daržovių skoniui. Rekomenduojama dažnai ravėti lysves, kad jauniems augalams nereikėtų konkuruoti dėl maistinių medžiagų. Derlius paprastai nuimamas nuo rugpjūčio iki lapkričio.
