Dar kartą apie tai, kur skuba Visata

labai idomus straipsnis !

bet juodosios skyles sutraukia viska i viena taska, o zvaigzdziu sprogimai paseja naujas gyvybes.. taip kad pletimasis yra saunus dalykas. kitaip negaletume plestis iki begalybes i visas puses.

O kodėl nesiplečia dabar galaktika mūsų? Ta prasme didėja atstumas tarp pvz žemės ir marso ar dėl gravitacijos čia pastoviai kol kas?

Bet masyviausios juodosios skylės, esti galaktikų centruose - tai jau jų santykis lyginant su tamsiaja materija yra niekingai mažas. Nepanašu, kad jų vaidmuo darytų apčiuopiamą įtaką visatos plėtimosi/traukimosi cikle.

Įdomu ar visatos plėtimasis turi įtakos žmogaus biologiniui-vidiniui laikrodžiui?Kaškur straipsnis pamenu buvo.Mokslininkai paskaičiavo,atseit bemaž tempas gyvenimo pagreitėjo ir dabar jaučiamės lyg paroje būtų 23 valandos vietoje 24.Galbūt laikas greičiau bėga esant didesniam užimtumui paprasčiausiai

Čia truputį ne į temą (bet tolimesnėje perspektyvoje gal ir į temą) Klausimas apie Merkurijaus precesiją kurios paaiškinimas išgarsino bendrąją reliatyvumo teoriją. Bet gal viską galima paskaičiuoti paprasčiau. Tarkime įnercinė masė kinta priklausomai nuo greičio ir nuo to kokiame gravitaciniame lauke ji yra: m = m0 / sqrt( 1-(z/c)^2 ) kur m0 - Merkurijaus rimties masė m - jo įnercinė masė z viena iš dviejų išraiškų: arba z = | - pabėgimo nuo Saulės greičio vektorius Merkurijaus orbitoje, nukreiptas į priesingą puse nuo Saulės Gal kas turi noro/laiko paskaičiuoti kuri versija geriau atitinka stebėjimus? Turint tokią kintamą masę m ir Niutono traukos dėsnį, minėta precesija turėtų gerai išsiskaičiuoti. Niutono traukos dėsnyje imame Merkurijaus ramybės masę m0 , o skaičiuojant Merkurijaus judėjimo impulsą imame jo kinetinę masę m.

taip del gravitacijos, tamsi energija veikia per didesnius atstumus

Labai ilgai jau kalbama šia tema, tačiau teisingo atsakymo mums dar teks palaukt. Kol kas teigiama, kaip ir byloja straipsnis, jog plėtimasis vyksta ne saulės sistemų ar galaktikų viduje, o tarp galaktikų, visatoje, kur atstumai labai dideli. Tad atstumas tarp žemės ir saulės, marso ar arčiausios saulės sistemos nemanau, kad pasikeis.

Jokio atsakymo sia tema laukt nereikia Nekalbant jau apie zvaigzdziu sistemas, Galaktikose ir net Galaktiku spieciuose traukos jegoms yra "nusispjaut" i kazkokias pletimosi "jegas". Siuose atstumuose partikuliariniai (tarpusavio) judejimai zymiai stipresni uz visuotina pletimasi. Visatos pletimasis ryskiau ima reikstis tik keliu simtu mln. ar net 1 mlrd. sviesmeciu atstumu.

Panašiai, kaip kalio permanganato grūdelis, įmestas į stiklinę vandens, per ilgesnį laiką nudažo visą vandenį.

Pacituosiu pats save, nes nieks nesusidomėjo Išintegruoti aš čia nemoku, bet padarius nesudėtingą programėlę galima gauti skaitinį rezultatą. Ir kas paaiškėjo, kad gaunasi ne garsiosios 43 arcsekundės, bet 18. Tačiau tokį pat rezultatą (18) gavo ir Einšteinas savo pirmoje bendrosios reliatyvumo teorijos versijoje. Įdomu, įdomu gal būtent savo pirmoj versijoj jis buvo arčiau tiesos.

http://milesmathis.com/merc.html “We know from observation that Mercury has about 5600 arcsec of precession per century, and we have known it for a long time. Just as LeVerrier told us 150 years ago, about 5029 of that is due to precession of the equinoxes—a terrestrial phenomenon in the first instance. About 528 of that is due to gravitational perturbations from other planets, mainly Venus. That leaves 43 unaccounted for. Wiki gives .02 to Solar oblateness or quadrupole moment, but I won’t address that here. 42.98 ± .04 is given to General Relativity.” “. If Newton's equations fail, then they fail from beginning to end; they fail in every part of the problem, not just in the gap.” Gal kas turit ( Laiqualasse? Arta? ...) info kaip tos 5557 arc sekundes skaičiuojamos pagal Niutoną. Įtariu tas Miles Mathis čia labai logiškai pašnekėjo, kad galimai yra klaida dalį kampo skaičiuot pagal Niutoną (5557), o kitą dalį (43) pagal Einšteiną.

Viso teksto neskaičiau, taigi galbūt kartosiuos, bet iš esmės tokia kritika yra logiška. Neteisinga apskaičiuoti vieną precesijos efektą pagal BRT, kitus - pagal klasikinę mechaniką, ir sudėti. Tačiau bėda yra ta, kad pagal BRT skaičiuoti daugelio kūnų sistemas yra labai sudėtinga, gerokai sudėtingiau, nei klasikinėje mechanikoje. Ir "sudėtinga" čia reiškia ne "ai, tingiu, nedarysiu", o "buvo neįmanoma net ir su superkompiuteriais iki visai neseniai". Iš kitos pusės, BRT lygtis ir efektus galima įvertinti kaip perturbacijas klasikinei mechanikai, pritaikyti linijinių perturbacijų matematines metodikas, ir gauti korekcijas klasikiniams sprendiniams, atsirandančias dėl BRT efektų. Tos korekcijos duoda tokius pačius sprendinius, kaip ir BRT, idealizuotais atvejais, bet gali būti pridedamos prie klasikinių lygčių ir sudėtingesnėse situacijose. Iš principo tai nėra visiškai teisingas būdas, tačiau jis yra beveik teisingas tol, kol BRT efektai yra tikrai perturbacijos, t.y. gerokai mažesni už klasikinius (paprastai tai reiškia, kad nagrinėjami greičiai gerokai mažesni už c arba gravitaciniai potencialai yra atitinkamai nedideli). Kadangi 43 sekundžių precesija yra gerokai mažesnė už 5557 sekundžių, tai manau, jog BRT galima laikyti perturbacija.

Čia radau linką http://www.coolissues.com/gravitation/P ... a/peri.htm kur duoti duomenys kiek maždaug kiekviena planeta padidina Merkurijaus precesiją. Pvz. Venera papildomai prideda apie 278 arc sekundes per 100 metų. Pagal aukščiau išdėstytas prielaidas gaunasi, kad Venera skrenda 1km arčiau Saulės nei numato Niutono dėsniai. Nedaug, bet jei man pavyks parodyti, kad to pakanka, kad minėtos 278 arc sekundės padidėja iki kokių 290 arc sekundžių ...

Gal kas žinot kokių gerų judėjimo gravitacijoje simuliatorių? Pažaidus truputį su šituo http://phet.colorado.edu/sims/my-solar- ... em_en.html paaiškėjo, kad presesiją gali būti tiek į vieną pusę tiek į kitą ar išvis kažkokia nestabili.

Precesiją gali sukelti įvairūs efektai; dabar tiksliai jų neišvardinsiu ir nepaaiškinsiu, bet gali veikti įvairiomis kryptimis. Tačiau dar atkreipk dėmesį, kad toje programėlėje orbitų integratorius nėra idealus (idealių ir nebūna), taigi esant labai neįprastoms sąlygoms (pvz. didelis orbitos ekscentriškumas, mažas spindulys) gali atsirasti precesija grynai dėl skaitmeninių, bet ne dėl fizikinių efektų. Viena gera programa gravitacijos reiškiniams tyrinėti yra Universe Sandbox. Atsiunčiama į kompą, kainuoja tiek, kiek nori.

duomenys. Aš čia kiek patobulinau savo formulę, http://www.part.lt/img/562af2c949145603 ... 6b6221.png tai dabar skaitinis integravimas (kiek traukia mano nebešviežias kompo procesorius )rodo gana gerus rezultatus. Apie 0,103 arc sekundes vienam apsisukimui , jei imame tik Saule ir vieną planetą. Tai beveik 100 procentų sutampa su bendrosios reliatyvumo teorijos numatymu. Nors kaip visada jokio reliatyvumo nebuvo naudota Būtų įdomu žinoti kokie yra tiksliausi rezultatai, ar čia įmanomas nustatymas kurie numatymai nors kiek tikslesni.

Bet padarytos kažkokios kitos prielaidos, kurios greičiausiai susivestų į tą pati reliatyvumą. ARBA tai tiesiog numerologija (ieškom kažkokios dimensiškai tinkamos išraiškos, kuri duotų tinkamą atsakymą). Eksperimentinių duomenų nežinau, jei ką.

Atleiskit už OT. Alvydai, pasitikrink pagaliau pranešimų dėžutę.

Dėkui , panagrinėsiu. Čia mano kompas biški su djvu formatu nesusitaria. Reiks ieškoti atidarytuvo arba Windowsu.