Didysis druskos ežeras slepia geologinę staigmeną. Šios žinios galėtų išgelbėti žmoniją ()
Remiantis surinktais duomenimis, po Didžiojo Druskos ežero dugnu plyti plati požeminių vandenų sistema, kuri gali siekti net kelių kilometrų gylį.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jutos universiteto (JAV) mokslininkai atskleidė, kad po vienu garsiausių pasaulyje druskingų ežerų slepiasi milžiniškas gėlo vandens rezervuaras. Tai proveržį sukėlę duomenys, atskleidžiantys reiškinį, kuris dar visai neseniai buvo visiškai nežinomas. Dabartinė pažanga ir būsimi atradimai turėtų pakeisti mūsų supratimą apie vandens apytaką sausuose Žemės regionuose. Remiantis surinktais duomenimis, po Didžiojo Druskos ežero dugnu plyti plati požeminių vandenų sistema, kuri gali siekti net kelių kilometrų gylį.
Ši informacija gauta pasitelkus pažangius elektromagnetinius matavimus iš oro, kurie leido „peršviesti“ geologines struktūras, pasislėpusias po itin sūraus vandens sluoksniu. Tyrėjų komanda priėjo prie išvados, kad gėlas vanduo užpildo nuosėdų poras maždaug 3–4 kilometrų gylyje. Atradimas ypač stebina, nes ežeras garsėja ekstremaliu druskingumu. Iki šiol vyravo – kaip paaiškėjo – klaidingas įsitikinimas: jei ten ir esama gėlo vandens, tai greičiau telkinio pakraščiuose. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad jis teka ir ežero gilumos link, o tai verčia abejoti ankstesniais šio regiono hidrologiniais modeliais.
|
Mokslininkai pirmuosius požeminio rezervuaro požymius pastebėjo jau anksčiau, kai ant atviro ežero dugno pradėjo ryškėti neįprastos, apvalios, augalija apaugusios formacijos. Paaiškėjo, kad tai vietos, kuriose spaudžiamas vanduo veržiasi į paviršių pro druskos sluoksnio plyšius.
Mokslininkai daro prielaidą, kad ten susikaupęs vanduo gali būti labai senos kilmės. Dalis išteklių gali siekti Bonevilio (Bonneville) ežero laikus – tai milžiniškas priešistorinis gėlo vandens telkinys, tyvuliavęs šiame regione prieš tūkstančius metų. Kita dalis tikriausiai atkeliauja iš tirpstančio sniego nuo netoliese esančių kalnų, kuris ilgą laiką sunkiasi į giliuosius geologinius sluoksnius.
Lygiagrečiai kitose ežero dalyse atliekami tyrimai atskleidė, kad po paviršiumi slepiasi kur kas sudėtingesnė sistema, nei manyta anksčiau. Vietoj vienalyčio telkinio mokslininkai aptiko skirtingo druskingumo zonų mozaiką: nuo beveik gryno vandens iki itin sūrių sričių. Šis atradimas turi didelę reikšmę ne tik mokslui, bet ir praktikai.
Didysis Druskos ežeras pastaraisiais dešimtmečiais dramatiškai senka. Pakanka paminėti, kad nuo devintojo dešimtmečio pabaigos jo plotas sumažėjo apie 70 %, daugiausia dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos. Tokiomis aplinkybėmis nauji gėlo vandens šaltiniai gali tapti lemiami būsimam regiono vandens išteklių valdymui.
Patys tyrėjai pabrėžia, kad galimas šių išteklių naudojimas reikalauja didžiulio atsargumo. Požeminės vandens sistemos yra nepaprastai trapios, o jų pažeidimas gali sukelti negrįžtamų pokyčių aplinkoje. Kol kas mokslininkų tikslas – tiksliai pažinti reiškinio mastą, jo dinamiką bei sukaupto vandens amžių.
