Švedų geologas – prieš giluminius radioaktyvius kapinynus (2)
Lietuvos Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (RATA) teigia, kad švedų suprojektuotas giluminis kapinynas – geriausias iki šiol pasiūlytas sprendimas. Bet Švedijoje dėl jo vyksta diskusijos. Lietuvos radijo kalbinto geologo teigimu, regione statomų branduolinių atliekų kapinynų iniciatoriai remiasi klaidinga prielaida, kad kapinynas bus žemo seisminio aktyvumo vietoje, o geologinė situacija nesikeis ateinančius 100 tūkst. metų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Švedijoje abejojama, ar kapinynai bus saugūs
Švedijos atominės pramonės įmonė SKB kovo 16 d. kreipėsi į Švedijos branduolinio saugumo agentūrą prašydama leidimo giluminiam ilgaamžių radioaktyvių atliekų kapinynui Foršmarke prie Baltijos jūros, 125 km nuo Stokholmo, maždaug 540 km nuo Klaipėdos.
Pagal Švedijos įstatymus, už radioaktyvių atliekų tvarkymą atsako atominė pramonė, saugumo reikalavimus formuluoja ir priežiūrą vykdo valstybinė institucija bei nevyriausybinė organizacija. Atliekų laidojimo 500 metrų gylyje projekto (KBS) vystymas ir pasiruošimo darbai truko ilgiau kaip 30 metų.
Nevyriausybinė Švedijos branduolinių atliekų priežiūros organizacija (MKG) ruošiasi pasinaudoti savo teise blokuoti leidimo išdavimą. MKG atstovų teigimu, įmonė negali užtikrinti saugumo.
Giluminiam atliekų laidojimui nepritaria ir švedų geologas, geofizikas dr. Nilsas Axelis Morneris. Geologo teigimu, švedų ir iš jų perimta suomių giluminio kapinyno KBS-3 koncepcija paremta klaidinga prielaida, kad kapinynas bus žemo seisminio aktyvumo vietoje ir kad geologinė situacija nesikeis ateinančius 100 tūkst. metų.
Žemiau pateiktas Lietuvos radijos programos „Klasika“ laidos „Žmonės ir idėjos“ interviu su švedu geologu dr. N. A. Morneriu.
Savo pranešime Seime vykusioje konferencijoje „Atominės energetikos iššūkiai aplinkai, sveikatai, ekonomikai ir teisei“ kalbėjote, kad ieškant sprendimų kaip laidoti atominės elektrinėse panaudotą branduolinį kurą ir skaičiuojant seisminių įvykių tikimybę reikia atsižvelgti ne tik į seismologinius duomenis, bet ir paleoseismologinius (paleoseismologija – mokslas, nustatantis tolimoje praeityje vykusius seisminius įvykius pagal uolienas – A. Č.).
Būtent. Seismologų duomenys geriausiu atveju siekia 100 metų, o dažniausiai – tik keletą dešimtmečių. Paleoseismologų duomenys – 12 tūkstančių metų. Jie padeda susidaryti daug aiškesnį vaizdą apie žemės gelmes. Ypač kai kalbame apie laiką, kurio reikia radioaktyvioms atliekoms saugoti – tai 100 tūkstančių metų.
Kaip geologas galiu pamatytį seisminį įvykį „įrašytą“ į uolienas tik tokiu atveju, jeigu jo stiprumas buvo ne mažiau 5,5 balo pagal Richterio skalę, dažniausiai 6 balai ir daugiau. Esame užfiksavę 59 tokius įvykius [Baltijos jūros regione], 17 iš jų sukėlė aukštas cunamio bangas. Visa tai yra labai svarbūs faktai.
Labai svarbu tirti ledyno pakraščio zoną. Mes turime įrodymų iš Didžiojo Belto sąsiaurio (sąsiauris tarp rytinės ir vakarinės Danijos salų – A. Č.), iš Šiaurės Vokietijos, iš Lenkijos, iš Kaliningrado, esu susipažinęs su duomenimis iš Latvijos ir Lietuvos, Estijos, Rusijos, Suomijos – seisminių įvykių įrašai uolienose puikūs. Jeigu atsižvelgiame į 10–12 tūkstančių metų duomenis, susidaro visai kitoks seisminis vaizdas. Apie jį būtina diskutuoti.
Šią savaitę Lietuvos Mokslų akademijoje geologai pristatė studiją apie giluminio radioaktyvių atliekų laidojimo Lietuvoje galimybes. Joje kalbama apie keturias vietas, trys iš jų, mokslininkų teigimu, atitiktų geologinį kriterijų. Pasak Radioaktyvių atliekų tvarkymo tarnybos (RATA) atstovų, tai negalutinė studija, bus toliau konsultuojamasi su ekspertais. Studiją pristatęs prof. Vytautas Juodkazis pabrėžė, jog studija preliminari, specialių gręžinių ją rengiant nedaryta, norint atlikti patikimą studiją, reikėtų daugiau duomenų. Pristatant šią, kad ir preliminarią, vietos parinkimo studiją apie uolienų sluoksnius Lietuvoje buvo kalbama kaip apie stabilias struktūras.
Ir mes Švedijoje anksčiau taip kalbėdavome. Tokios kalbos remiasi pasenusiomis pažiūromis, į naujus radinius neatsižvelgiama. Tikrai nemanau, kad galima apeiti šiuolaikinę geologiją. Reikia skaityti naujas studijas. Susitiksiu su kolega iš Lietuvos, galbūt galėsime bendradarbiauti. Nes kitaip… Esu matęs tokių vaizdų iš Kaliningrado srities… Man jie gražūs, bet, žinoma, čia nieko gero, nes jie rodo labai didelius žemės drebėjimus, vykusius gana neseniai.
Negalime pradėti statyti ko nors, jeigu nesuprantame, ką darome. Tą sakiau ir konferencijoje – jeigu nežinai, ką daryti su ilgaamžėmis radioaktyviomis atliekomis, ir nepaisai dalies rizikų, tai koks čia saugumas? Neužtenka tik įgyvendinti idėjas, kurios tau į galvą šauna.
Teigiate, kad laidoti ilgaamžių radioaktyvių atliekų giluminiuose kapinynuose negalima?
Jokiu būdu. Šiuo metu saugios metodologijos nėra. Tačiau reikia ką nors daryti su tomis atliekomis, kurių pasaulyje vis daugėja. Pasakyčiau – dėkite jas į sausą uolieną, o ne į pamatinę uolieną. Švedijoje yra didelių kalvų, reikia naudoti jas – sudėti atliekas ten kuriam laikui. Tai būtų uždara saugykla, ten ir lėktuvas gali nukristi, ir bomba, nieko neatsitiks. Ateityje gali kilti kitų idėjų, ką su tomis atliekomis daryti. Jeigu su jomis pradės vykti kas nors nenumatyto, bus galima jas tvarkyti, bent jau nebūsime padarę nieko negrįžtamai baisaus. Turėsime veiksmų laisvę. Kai nežinai ką daryti, tokią veiksmų laisvę turėti geriau, negu įklimpti ten, iš kur negalėsi išlipti. Ir ateities kartoms bus daug geriau turėti veiksmų laisvę, o ne būti įklampintoms mūsų sprendimų.
Dr. N. A. Morneris 1991–2005 m. vadovavo Stokholmo universiteto Paleogeofizikos ir geodinamikos katedrai. Vystė neotektonikos ir paleoseismologijos disciplinas. Monografijos „Švedijos paleoseismologija – nauja paradigma“ autorius.
Iki šiol pasaulyje nėra nė vieno veikiančio giluminio kapinyno panaudotam branduoliniam kurui. Lietuva turi 2500 t panaudoto radioaktyvaus kuro, kurį reikia laikyti izoliuotą nuo aplinkos mažiausiai 100 tūkst. metų. Šiuo metu panaudotas Ignalinos atominės elektrinės kuras saugomos specialiuose konteineriuose, kurie Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros (RATA) specialistų teigimu turėtų išlaikyti 50 metų.
Lietuvos energetikos instituto (LEI) preliminariais skaičiavimais, pastačius Visagino atominę elektrinę, tokių ilgaamžių radioaktyvių atliekų susidarytų dar 3000–3600 t, visų šių atliekų tvarkymui Lietuva turėtų rasti 12 milijardų Lt. Panaudoto kuro laidojimo kaštai į Visagino elektrinės kainą neįskaičiuoti. Sprendimo, kur laidoti ilgaamžes radioaktyvias atliekas, Lietuva neturi. ES direktyva reikalauja visas šalis iki 2015 m. parengti programas, kur, kada, kaip ir už kiek jos laidos panaudotą branduolinį kurą.
