Jis entuziastingai nuo žemės renka medgalius, sulaužo į smulkesnes dalis ir rūpestingai sustato juos į krūvelę. Tai – laužas. Tik dar neuždegtas. Tačiau Kanzi ir ši užduotis – vieni niekai. Atsargiai, kad neapsidegintų pirštų, Kanzi brūkšteli iš dėžutės ištrauktą degtuką ir laužo prakurai netrunka suspragsėti. Kanzi – ne žmogus. Jis – mažųjų šimpanzių (angl. – „bonobo“) patinas. Kanzi aistra ugniai ir laužams verčia susimąstyti ne apie kokias nors paikas primatų piromanijos prielaidas, o apie jų evoliucijos kaimynų – Homo sapiens – požiūrį į… proto brolius?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Nors mažosios ir įprastosios šimpanzės moka naudotis šakelėmis kaip įrankiais, iki šiol joks šių žmogbeždžionių rūšių atstovas nedemonstravo tokių kulinarinių įgūdžių.
Kanzi (išvertus iš svahilių kalbos – „lobis) – viena iš aštuonių daktarės Siu Savadž-Rumbo (Sue Savage-Rumbaugh) globojamų mažųjų šimpanzių. S. Savadž-Rumbo, viena geriausių beždžionių elgesio ir kalbos specialisčių pasaulyje, yra įsitikinusi, jog 31-erių Kanzi žavėjimasis ugnimi byloja apie akivaizdžius šios rūšies atstovų proto sugebėjimus.
„Kanzi kuria laužus, nes to nori, – pasakoja Didžiųjų žmogbeždžionių globos centro Ajovoje (JAV) ekspertė S. Savadž-Rumbo. – Kai buvo labai jaunas, jis mėgdavo žiūrėti filmą „Quest For Fire“, kuriame pasakojama apie pirmykščių žmonių nesėkmes mėginant įvaldyti ugnį. It pakerėtas, Kanzi tą filmą peržiūrinėjo šimtus kartų.“
Mažąją šimpanzę nuo mažens žavėjo ir stovyklaviečių laužai, ant kurių iškylose valgį ruošdavo stovyklų vadovai. Galiausiai Kanzi įsidrąsino bendrauti su žmonėmis ir imituoti jų veiksmus – būdamas penkerių, Kanzi jau „rentė“ mažas laužų kopijas iš kauliukų, kurių likdavo papietavus.
Vėliau Kanzi išmoko naudotis degtukais – šį įgūdį šimpanzė išlavino labai greitai. Stebėti, kaip ši beždžionė įžiebia degtuką, yra savotiškai nepaprasta: tas atsargumas, kai jis saugosi, kad nenusidegintų pirštų, atrodo stebėtinai žmogiškas.
„Ugnis buvo vienas iš svarbiausių faktorių Homo sapiens evoliucijoje, – primena S. Savadž-Rumbo. – Kai mes, žmonės, įgudome valdyti ugnį ir prisijaukinome šunis, mes pasiekėme naują fizinio saugumo lygį, kuris išlaisvino mus būti kūrybingesnius ir paskatino kurti gerokai pažangesnes kultūras.“
„Ugnis leido žmonėms kepti mėsą ir dažniau ją valgyti, - tęsia primatologė. – O ir laužo liepsnoje paskrudinti vaisiai lengviau virškinami. Trumpiau tariant, maisto gaminimas ant ugnies sudarė sąlygas kokybiškiau maitintis ir, savo ruožtu, vystyti smegenis. Maisto gaminimas ant ugnies subūrė žmones į pirmąsias bendruomenes. Mes susėdavome aplink laužus ir gamindavome valgį, kurstydavome ugnį ar paprasčiausiai į ją spoksodavome – tai situacijos, kuriose pradėjo vystytis kalba ir žodinis bendravimas.“
Užkūręs laužą, Kanzi nelieka greta jo ir nesirūpina, kad silpna liepsna neužgestų. Tačiau šimpanzė suvokia, jog uždegti laužą – dar ne viskas, ir iš tolo svaido laužo link pagaikščius. Kanzi išmoko primityviai gaminti ant laužo ugnies. Pasiėmęs zefyrinį saldėsį, jis pasmeigia jį ant lazdelės ir atsargiai (kad nesudegtų) palaiko virš laužo ugnies.
Kanzi įvaldęs daugiau lauko virtuvės gudrybių. Jis moka ant laužavietės uždėti grilį ir jame pakepti sumuštinius. Kai laužas nebereikalingas, S. Savadž-Rumbo paprašo Kanzi laužą užlieti vandeniu. Savo įgūdžiais Kanzi gerokai lenkia gentainius. Tame pačiame tyrimų centre gyvenantis jo sūnus Teko (Teco) atidžiai stebi savo tėvą ir iš jo mokosi. Mokslininkai tiki, jog išmokti kurti laužus gali ir jis.
Kanzi intensyviai lavina ir savo bendravimo įgūdžius. Protingiausia iš visų centre gyvenančių beždžionių bendravimui su S. Savadž-Rumbo ir jos primatologu Lizu Pju (Liz Pugh) naudoja popierines leksigramas: bendraudamas su tyrėjais, Kanzi pirštu parodo į simbolius (leksigramas), reiškiančias skirtingus žodžius. Taip Kanzi moka „pasakyti“ maždaug 500 žodžių, o supranta apie 3 tūkst. žodžių.
Mažosios šimpanzės yra viena iš rūšių, kurioms gresia išnykimas. Laisvėje, Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje jų belikę apie 10-50 tūkst. Mažųjų šimpanzių DNR 98-99 % sutampa su žmogaus DNR.
Vardan jo paties saugumo, Kanzi degti laužus leidžiama tik prižiūrint kam nors iš žmonių. Tačiau jo sugebėjimai kelia kvapą gniaužiančių klausimų. O ką, jeigu Kanzi būtų išleistas gyventi laisvėn ir ten jo elgesio išmoktų kitos mažosios šimpanzės? Ir ar pajėgtų laukinės šimpanzės susikurti laužą savarankiškai, kaip kad kadaise išmoko žmonių protėviai?