Ar klonavimas leis sugrąžinti seniai išnykusius gyvūnus?

Klonuosim ir valgysim mamutus. O dėl neandartaliečio aš irgi už - priklonuojam mergų neandartaliečių. Galima klonuojant biškį pagražinti.

Kam tau tokių mergų, juk yra beždžionių.

Pagražinti gali tik plastikos chirurgas.

Žiūrint iš mokslo pusės, toks klonavimas, jei pavyks, turi gilią prasmę. Bet galimos pasekmės- gali būti netikėtos ir nelauktos. Branduolinės fizikos ištakose taipogi niekas negalvojo apie atominį ginklą, bet jis jau yra ir kelia grėsmę Žmonijai! Bet man kilo įdomi mintis. Jei klonuoti žmogų (kad ir iš gyvųjų tarpo), kas būtų su jo nuosavu "AŠ"? Ir kaip tai galima paaiškinti. Nors ir esamas kiekvieno mūsų nuosavas "aš", taip pat tikriausiai dar niekam neaiškus.

O tai dvyniai nuosavu 'as' nebeturi ar kaip?

Dėl nuosavo ''aš''... Gi ne genai tą nuosavą ''aš'' nulemia. Tai jei jau nertis į sci-fi scenarijus ir apsvarstyti galimybę, kad mokslininkai klonuoja žmogų ir leidžia jam netrukdomai augti ir vystytis (na, kaip kad filmuose rodo )... O kad dar įdomiau būtų: tarkim pats klonas net nežino, kad yra klonas! Priklausomai nuo aplinkos jis gali užaugti visiška savo ''originalo'' priešingybe. Kitaip tariant pažiūrėkite į daugybę identiškų dvynukų ir kaip net gyvendami kartu (panašiomis sąlygomis) jie pamažu vis labiau skiriasi vienas nuo kito. Taigi jokių problemų dėl nuosavo ''aš'' nematau, čia jau ne genuose kapstytis reik.

Na, ne visiškai tai turėjau omeny. Tekstu perteikti mintį sunkoka, bet pabandysiu. Mano įsivaizdavimu, tą nuosavą "aš" turėtų sudaryti elementarių sudedamųjų komponenčių (atomų, molekulių...) tarpusavio kombinacija (tarkim kažkokia smegenų sritis) ir sudėtinga tarpusavio dinaminė sąveika (informacinė apykaita). T.y. tą "aš", tyrėtų būti apibrėžtas ne pačių komponenčių, bet jų tarpusavio ryšio tvarka (dėsniai). Taigi klonuojant, turėtų ta tvarka atsikartoti, taip atkartojant ir "aš". Bet "aš" juk negali suskilti į du ir negali vienas aš buti dviejose vietose vienu metu. Tai kaip gi būtų tikrumoje? Ar čia kažkoks paradoksas?

Klonuojamas tik kūnas. Protas, arba asmenybė, atsiranda vystantis smegenims ir kaupiant informaciją. Kitaip sakant, tai nulemia neuroniniai ryšiai smegenyse. O jų - labai labai daug.

Matote, gyvi organizmai yra gan nepastovūs ir kintantys. Iš dalies, dėka visų tų Jūsų aprašytų procesų. Ir tiek cheminis tiek psichologinis kintamumas dažnai yra nulemtas aplinkos, arba tiesiog atsitiktinumo. ( jei turite laiko, peržiūrėkite šį video http://video.pbs.org/video/1503825140/, čia toks paprastas pavyzdys, kad identiški genai, dar nebūtinai sukurs identiškus organizmus) Tad mano atsakymas į jūsų argumentą yra KINTAMUMAS, jei kalbama apie biologinį lygmenį. Tiesiog aš laikausi nuomonės, kad kol kas mokslininkai dar nepajėgūs klonuoti organizmų kurie būtų tokie identiški, jog turėtų dalintis viena asmenybe. Nors dar reiktų pastebėti, kad žmonių klonavimo tema čia yra paremta grynai tik fantastiniais scenarijais, ir nemanau, jog artimiausią šimtmetį galėtų prireikt realiai šiuos samprotavimus pritaikyti.

Visų pirma, visiškai identiško organizmo klonuoti neįmanoma, dėl aplinkos įtakos. Antra molekulės nėra sukuriamos, junginiai sintetinami iš turimų medžiagų, todėl nėra net kalbos apie kažkokius tai "kvantinius" sąryšius. Paprastas pavyzdys būtų prokariotai, kurie dauginasi perduodami identišką genomą palikuoniams (kol, žinoma, neįvyksta mutacijos arba plazmidžių apsikeitimas tarp prokariotų). Sukuriami motininės ląstelės klonai, bet jie kažkaip tai "egzistuoja". Esmė tokia, kad asmenybė nėra nusakoma genomo, ji formuojasi veikiama aplinkos, visuomenės, informacijos keitimosi, sąveikavimo.