Sėkmingai implantuotas 3D technologijų spausdintuvu pagamintas žandikaulis

Plastikos chirurgams atsiveria naujos nišos...

nereikes pjaustyt kaulu kam pjaustyt jei gali i naujus pasikeisti

na cia tinka tik tokiom pencsninkem kuriu dienos suskaiciuotos. Eiliniam zmogui nelabai tiktu, nes gavus i žandikauli jis sulystu i smegenis ar sudarkytu burnos sriti, kai tuo tarpu originalus tik luztu tas pats ir su visais kitais kaulais

O nemastai ,kad gauti nebutina ?

Žinoma nebūtina ir neverta, bet procentaliai tokia tikimybė egzistuoja

O ką, negalima padaryti "silpnųjų" zonų, per kurias žandikaulis lūžtų? Nemanau, kad tai ypatingai sunku.

Taigi jis nėra vientisas titano gabalas. Skaitykit atidžiau: pilna sujungimų. tad, gerai gavus, suluštų per ten. Be to, gerai gavus kad ir į originalų žandikaulį jis sunkiai lūžta. Kaulas tai ne popieriaus lapas. Jį sulaužyt pasivargint tektų.

Medicinoj revoliucija, o jus ginčinatės kad blogai ,nes gavus iš kojos jis neluš. O jei gausi beisbolo lazda per galvą? Laikas atsispausdinti galvas 3D printeriu.

Ateityje, žiūrėk, ir kojų kaulus (labiau tiktų kojos protezai) "atspausdins" iš anglies nanovamzdelių

Dar vienas būdas manekenėms svorio numest bus.

Kaip jau kažkas sakė: iš pradžių pasikeisim visus kaulus, paskui pradėsim keisti organus į dirbtinius, kurie jiems priklausančią funkciją atliks dar geriau. Vėliau pereisime prie smegenų ląstelių. Iš pradžių pakeisime vieną. Paskui dar vieną. Ir dar, dar, dar... kol galiausiai neliks nei vienos "originalios" kūno dalies. Kuriame etape nustosi būti žmogumi?

Priklauso nuo to, ką tu vadini žmogumi.

Manau kai pakeisim smegenis jei iš vis jas pakeisim, nes manau gal ir ląstelės ir galima pakeist, bet tokia dalykai kaip charakteris, intelektas ir pan. ne vien fizikoj, biologijoj ar chemijoj žmogaus slypi.

Kol mąstysim ir elgsimės humaniškai, neišniekindami moralės normų, manau, būsim žmonėmis. Viskas priklauso nuo mūsų sąmonės, o ne fizinio pavidalo, nes būtybių/padarų, kuriuos vadiname žmonėmis, šiandien pilna už kiekvieno kampo.

Va ir prasideda kalbos apie dvasias O aš manau, kad būtent tavo išvardintuose dalykuose tas charakteris ir intelektas slypi. Jeigu aš sukursiu dirbtinį kūną ir į jį nukopijuosiu savojo kūno informaciją (pvz. atmintį), tai turėsiu savo antrininką. Bet aš nebūsiu jis, nejausiu to, ką jaučia jis. Bet jeigu save po truputį "naikinsiu" keisdamas savąsias ląsteles ano kūno ląstelėmis, tai labai tikėtina, kad mano sąmonė išliks čia, t.y. aš tebesijausiu savimi, nors mano kūnas bus identiškas prieš tai sukurtam kūnui. O gal tas savojo aš jautimas dings po truputį naikinant smegenėles?