Kaip senovėje išmatuodavo dirbamą žemę? (6)
Nors dauguma lietuvių dabar gyvena miestuose, vis tik pavasarį bene kiekvieną mūsų ima kirbinti toks jaudulys: o kaip ten kaime? Ar gerai žiemkentėliai keliasi, ar jau pradžiūvo dirvos, kas pirmas sprogsta – beržas ar alksnis? Ir daugybė kitų kaimo žmogui rūpimų dalykų, pastebėjimų iš pavasarėjančios gamtos. Taigi žemdirbiškoji prigimtis neduoda ramybės...
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš vokiečių buvo pasiskolintas būdas išmatuoti mažesnį žemės ploto vienetą – margą. Jo pavadinimas – iš vokiško žodžio „morgen“ (rytas). Tai arimas, jaučiais išvagojamas nuo saulėtekio iki pietų. XVI amžiaus viduryje atlikus Valakų reformą ir įvedus trilaukę sėjomainą, 30 margų sudarė valstiečio šeimai paskirtą valaką (apie 20–21 ha). 10 margų būdavo užsėjama žiemkenčiais, 10 – vasarojumi, 10 paliekama pūdymui.
Septyni valakiniai kiemai turėdavo įdirbti vieną valaką dvaro palivarke. Tai – lažas. Šios reformos iniciatorė buvo valdovo Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca. Todėl ir pavadinimas „valakas“ yra kilęs iš lenkiško žodžio, reiškiančio „italų, itališkas“. Tokia ryžtinga žemės ūkio pertvarka labai padidino jo produktyvumą, kartu – ir valstybės iždo pajamas.
Reformos metu, matyt, ir buvo įdiegta kvadratūros sąvoka – ilgio ir pločio sandauga. Tačiau sukėlus valstiečius į baudžiavinius kaimus, valaką kiekvienam šeimininkui teko atmatuoti ilgais rėžiais. Tada margą imta dalyti į vienodą skaičių „šniūrų“. Tai daugiau ilgio matas, jį sudarydavo 25 sieksniai arba 75 uolektys. O šiedu matai kilme susiję su žmogaus kūnu: sieksnis – atstumas tarp pirštų galų į šonus ištiesus rankas, uolektis – nuo alkūnės iki pirštų galų.
Priemiesčių ir daržų žemė matuota rykštėmis bei rykštelėmis. Įdomu, kad lietuviški matai dydžiais nesutapo su lenkiškais. Taigi, nors ir unijoje, tai buvo atskiros valstybės. Lietuviška uolektis, 64,97 cm, buvo didesnė už lenkišką, nesiekiančią 60 cm, todėl ir lietuviški margai bei valakai buvo didesni už lenkiškuosius, vadinamuosius Karūnos. Savi matai buvo vartojami iki trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795 metais. Tada pagrindiniu žemės ploto matu tapo rusiškadešimtinė, o Užnemunėje – naujieji lenkiški matai.
Istoriografiniuose šaltiniuose truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. Štai Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiama dievybė Pergubrius. Apie tai žinome iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583 metus. Ši mitinė būtybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!“ Kartu vykdavo ir vaišės, vadinamos pavasario sambariais. Vaidila, išgėręs dievo garbei kaušelį alaus, turėdavo neliesdamas rankomis, įsikandęs dantimis, permesti jį per petį. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Gerdavo saikingai ir tik per didžiąsias šventes, darbų pradėtuves.
Dar sakydavo senieji, kad pavasarėjančiame danguje matomos Artojų žvaigždės. O šalia jų esanti ryški žvaigždė – tai Valgio nešėja. Kitas šios žvaigždės lietuviškas įvardas – Tikutis. Reiškiantis paukštį, dar vadinamą perkūno oželiu, nes „mekena“ prieš audrą. Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę. Žinoma, šių šviesulių reiktų dairytis arti horizonto, tarsi bevagojančių dirvą. Tokią žvaigždžių konfigūraciją atitiktų Dvynių, Vežėjo, taip pat Šunelio ar Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės. Du jaučiai – tai astronomų įvardijimu žvaigždės Kastoras ir Poluksas (Dvynių žvaigždyne), artojas – Betelgeizė (Orione) arba Prokionas (Šunelyje), valgio nešėja – Kapela (Vežėjo žvaigždyne). Pasigėrėkime šių žvaigždžių spindesiu pavasarėjančio dangaus skiaute...
Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.
