Gyvenimas Gruzijoje: mažos algos džiaugtis gyvenimu netrukdo (16)
Beveik ketverius metus Gruzijoje gyvenanti lietuvė Rasa Kuzmaitė papasakojo ne tik apie svečioje šalyje pradėtą turizmo verslą, bet ir apie daugelį galintį nustebinti pačių gruzinų gyvenimo būdą bei kasdienybę. Kaip vienas iš pavyzdžių, Tbilisio pakraščiuose esančių vieno kambario butų nuomos kaina, kuri svyruoja nuo 200 iki 250 dolerių (525-656 Lt), kai tuo tarpu oficialus minimalus atlyginimas čia siekia vos 134 larius (~216 Lt). Ir kaip esant tokiai situacijai galima išgyventi? Pasirodo, galima.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Skirtumai tarp Lietuvos ir Gruzijos
Tbilisyje apstu elgetaujančių: vaikų, moterų, vyrų. Jie pagrindinėse gatvėse net per šalčius gulinėja, skardinę pasistatę, ir metro ar autobusuose, ranką ištiesę vaikšto, ir net per butus pereina.
Vaikai kartais labai įkyriai iš paskos velkasi ar tiesiog griebia už rankos ir paleisti nenori, kol neduodi pinigų. Taip pat Lietuvoje tiek daug nepamatysi visur visko pardavinėjančių bobučių ar diedukų, išsistačiusių savo produkciją ant kartoninių dėžių.
Gruzijoje lyg ir buvo prieš kurį laiką priimtas įstatymas draudžiantis tokią prekybą, tačiau ji vis dar klesti, o kontrolės nėra. O ir mėsos, sūrių, žuvies bei kitų greitai gendančių produktų pardavinėjimas atviram ore, be jokių šaldytuvų, net ir kaitriomis vasaros dienomis klesti.
„Beje, tik neseniai akis užkliuvo už tokios įdomios „į raudonąją knygą“ pretenduojančios profesijos, kaip batų valymas. Stoties rajone yra ne vienas toks taškas, kur tau gali nušveisti batukus.
Neseniai su šypsena stebėjau kaip toje specialioje kėdėje sėdi kokių 35 metų vyrukas. Pasipuošęs „auksiniais“ „versace“, „gabana“ ženklais išsiuvinėtais drabužiais, su „lagerfeld“ akiniais, išdidžiai stebi praeinančius, kol pasilenkęs senukas jam šveičia batus. Iš tiesų, užsukus į kai kurias vietas pasijunti lyg sovietinių laikų filme“, – gruzinišką gyvenimo realybę apibūdino R. Kuzmaitė.
Dar vienas pagrindinių skirtumų tarp lietuvių ir gruzinų, tai mentalitetas ir temperamentas. Gruzinai, kaip pietiečiai atviresni bendraujant, sutiktą nepažįstamąjį gali pasikviesti į namus. Tačiau jie yra itin konservatyvūs tame, kas susiję su tradicijomis.
Itin sudėtinga kalba
Vieni yra gabūs kalboms, kiti ne, bet daugelis bandžiusių pritars, kad gruzinų kalba patenka į sudėtingiausių kalbų sąrašą. Rasa pasakoja, kad pirmųjų žodžių ją vos atvykusią savanoriauti išmokė vaikai.
Jie taip pat išmokė ir abėcėlės, kurios žinojimas iš tikrųjų yra labai svarbus Gruzijoje, nes jei jos nemokėsi, tai nesuprasi, kur koks autobusas važiuoja. Kita vertus, tai nėra itin didelė problema, nes visada galima pasiklausti. Gruzinai niekada neatsuks nugaros ir kiek galėdami bandys padėti.
„Turiu prisipažinti, kad nors iš pradžių buvau labai entuziastingai nusiteikusi tučtuojau pramokti kalbėti gruziniškai, tačiau tas entuziazmas netrukus išblėso, nes tai pasirodė ne taip jau ir lengva. O dar ir patingėjau, nes buvo įdomesnės veiklos. Tad šiek tiek gėda pasakyti, bet iki laisvo kalbėjimo man dar toli gražu. Žinoma, nemažai suprantu, dažniausiai pagaunu pokalbio turinį, galiu susišnekėti parduotuvėje, taksi, restorane ar kitose viešose vietose“, – prisipažino lietuvė.
Rasa pakankamai gerai mokėjo rusų kalbą. Todėl būtinybės išmokti gruziniškai neliko, nes Gruzijoje beveik visada galima susikalbėti rusiškai. Tačiau ketverius metus Tbilisyje gyvenanti lietuvė nepraranda vilties, kad atsiradus laikui ir galimybėms, ateityje pavyks laisvai prabilti ir gruziniškai.
Planus sugrįžti sujaukė meilė
Rasa prisipažįsta, kad po dviejų metų gruziniškos patirties, mąstė apie grįžimą namo, tačiau tuo metu Gruzijoje sutiko savo meilę. „Mąsčiau apie grįžimą namo, bet viskas apsivertė aukštyn kojomis. Du metus mane laikė meilė Gruzijai, o dabar mylimasis. Nors, žinoma, meilė Gruzijai niekur neišblėso“, – šypsodamasi pasakoja lietuvė.
Tačiau, kaip pasakoja Rasa, didelio ir kankinančio tėvynės ilgesio nejautė ir nejaučia: „Greičiausia dėl to, kad kol kas man gerai čia, o gal dėl to, kad, žinau, jog visada grįžus rasiu ten laukiančius namus, jie niekur nedings, kaip ir mano lietuvybė. Nors dabar ir gyvenu Gruzijoje, tačiau Lietuva visada man bus pati brangiausia ir gražiausia šalis, nes ten mano šaknys, mano kalba, ten viskas sava, artima, brangu.“Moteris priduria, kad labiausiai pasiilgsta mamos, artimųjų, draugų. Kartais pagalvoja, kaip smagu būtų dabar atsidurti kur nors prie kokio mielo Lietuvos ežerėlio. Nes Gruzijoje gražių ežerų trūksta.
„Žiemą trūksta žiemos, t. y. sniego (tiesa, ne šiais metais, šįkart jo ir čia užteko). Trūksta lietuviškų knygų – jos sveria, tad visos spintos neatsigabensi, o norisi paskaityti ne tik internetinius straipsnius. Nesinori, kad dingtų laisvas, gražus kalbos stilius. Dabar verčiu tekstus iš anglų į lietuvių kalbą ir jaučiu, kad kartais sunku gražiai išdėlioti žodžius, parinkti vaizdingų sinonimų“, – pasakoja R. Kuzmaitė.
