Ar mokslininkai kada nors įmins nemirtingumo paslaptį?

Čia ne nemirtingumas. Tu vistiek numirtum Jei tai laikytume nemirtingumu, visi rašytojai ir šiaip kūrėjai jau yra nemirtingi. Nes tam tikra prasme jo palikimas nemiršta. Tik šiuo atveju paliktum savo visą kopiją, o ne dalį savo proto. Taigi liktų gyventi ir labai nevertingi protai, neturintys ką gero pasakyti ateičiai. Pvz mano Keistas jausmas būtų pačiam senti ir mirti, o žiūrėti kaip tavo idealus klonas toliau gyvena. Šiurpu.

Idomu kaip jie prikeltų tą "aš". Tarkim turi krūvą duomenų, ir padaryk iš jų kad nori žmogų, dirbtinio intelekto problema būtų iš karto išspręsta. Beto žmogus biocheminis sutvėrimas, mūsų nuotaikos, emocijos, jausmai prilklauso nuo daugybės cheminių medžiagų išsiskyrimo, kaip tai pakartotų kompiuteris?

- visa žmogaus saugoma/apdorojama informacija yra užkoduota kol kas neįsivaizduojamais metodais, jau nekalbant apie pirminę "multiprocesorinės OS instrukciją (komandų sistemą)"..

Nesamonė, o ne nemirtingumas.

Nemirtingumas veda prie rūšies išnykimo. Apie tai buvo rašyta aišku kaip realiai būtų kažin ar sužinosim: http://www.technologijos.lt/n/pasaulio_ ... 79&l=1&p=1

Geriau nereikia tokių pasiekimų.

Kas čia per nemirtingumas? Čia labiau palikimas, tie duomenys... jie niekada nebus tikrasis tu tik kažkoks informacijos kratinys, nes kaip prieš tai komentavusysis sakė mes esame biocheminis sutvėrimas ir ta informacija naudojama remiantis emocijomis (cheminiais elementais ir jų kiekiu kūne), nebus kompiuterio kuris sugebėtų jausti kaip žmogus, na gal bandys ir tai pakeisti simuliacijomis, bet tada vieno žmogaus intelektui reikės.. kokio dydžio kompiuterio?... Nes realiai intel mokslininkai kažkada kalbėjo kad artėjama prie pc tobulinimo maximumo (atominio lygmens) ir kaip suprantu tie kompiuterių našumo šuoliai nustos augę... tai aš nemanau kad atsiras pc kuris sugebės tinkamai imituoti žmogų, o ir asmeniškai aš pats net už dyką tokio "nemirtingumo" neimčiau, nėra tikslo. o kaip su virusų klausimais? dirbtine mano kopija saugotu avastas (joke) ? absurdas, žmogus yra unikalus, ir būtent šitas būvis jį daro žmogumi, kam reikėtų norėti susitapatinti su mašina?...

Visų pirma - nereikia kopijuoti visų smegenų. Didžioji dalis smegenų pajėgumo skirta apdoroti gaunamą informaciją (rega, klausa, lytėjimas ir kt), kūno valdymui. Negi kiekvienas turi savo individualų nepakartojamą mirksėjimo mechanizmą? Gamta labai praktiška, dauguma smegenų darbo yra standartizuota. Tas vadinamas AŠ tėra atmintis ir gal būt dar truputį kai ko. Štai šito AŠ bent nedidelę dalį išsaugojus ir perkėlus sakykim į kitą kūną - turėtume labai praktišką nemirtingumą. Juk ir dabar visko neprisimenam ir nieko, gyvenam. Be to, žmogus pastoviai keičiasi, kas sekundę smegenyse susikuria iki milijono naujų neuroninių ryšių. Jei ne viskas atitiks originalą - menka bėda. Originalo realiai kaip ir nėra. Taip kad esmė - sukurti atminties išsaugojimo ir implantavimo metodus. O kūnus galėsim tiesiog nuomotis, kaip kostiumus.

Teisybė, žmogaus atmintis nuolat perrašoma, sena informacija trinama arba keliauja į backup'ą yra įvairių priemonių, kurios pagerina informacijos įsisavinimą, bet smegenys didelių perkrovų tiesiog nepakelia ir galimi negrįžtami pokyčiai. Jei kadanors bus imanoma įgyvendinti tai apie ką čia kalbama, tokio žmogaus nebegalėsim pavadinti žmogumi, nes psichologinė tokio žmogaus-mašinos prigimtis jau bus visai kitokia. Žmogus, psichologiškai, labai jautrus tokiems dalykams, truputį pakeisi neuromediatorių veikla, ir tu jau nebepažinsi savo geriausio draugo, o čia kalbam apie visiška "aš" perkėlimą. Neuro tinklai gal ir veiks, bet tai jau nebebus tas žmogus, nes jo tapatybė bus sunaikinta.

Rašiau darbą panašia tema tai žmogus tokias "kopijas" galės sukurti tikrai netolimoje ateityje. Esmė tame, kad čia nėra amžinas gyvenimas, idėti asmeninę informaciją į standartinį dirbtinio intelekto algoritmą niekada nebus tas būdas kuris pakeis žmogų ir mano nuomone netuo keliu einame, silicį naudojame tik dėl to, kad šioje srityje žmogus pasiekė daugiau nei kitose, bet abejoju ar įmanoma perkelti žmogų šiuo būdu, tikrai ne per ateinančius 30 metų.

Kodėl jie mano, jog čia nemirtingumas? Jeigu kompiuteriui sugebėtume kažkaip įrašyti mirusio (ar gyvo) žmogaus atmintį, tai jis netaptų tuo žmogumi. Kompiuteriui atrodytų, jog jis yra tas žmogus (dėl dirbtinų prisiminimų), tačiau tas tikrasis žmogus juk būtų miręs, o ne pats įlindęs į kompiuterį. Būtų padaryta kopija, neturinti nieko bendro su pirminiu žmogumi. Tai kur čia tas nemirtingumas? Manau kuo toliau eisim, tuo sunkiau bus. Kils naujų klausimų, kaip "kas yra žmogus", "ar galimos vedybos tarp virtualaus ir tikro žmogaus (iš e-bay bus galima žmoną nusipirkti, spėju net nelabai brangiai )" ir panašiai.Jeigu į kompiuterį įrašytos žmogaus smegenys bus vadinamos žmogumi, juk negalėsime jų priversti vergauti. (Kyla dar vienas įdomus klausimas, kodėl tie "žmonės" iš vis turėtų dirbti? Juk jie jau mirę.) P.S. Šia tema yra geras filmas su Schwarzneggeriu apie klonus. Bet dauguma jau turbūt matę.

Na, tarkime, pavyktų visiškai tiksliai atkurti žmogaus asmenybę kiborge. Ar tai nemirtingumas? Kas užtikrins kiborgo "nemirtingumą"? Toks kiborgas irgi būtų veikiamas gamtos dėsnių - sentų (dėvėtusi detalės), galėtų būti mechaniškai sunaikintas, įrangai grėstų "mirtini" pavojai (trumpas jungimas dėl vandens ir pan.).

Vienintelis būdas perkelti žmogaus sąmonę į dirbtinį kūną būtų galimybė palaipsniui keisti smegenyse esančius neuronų blokus į sintetinę formą. Tokiu būdu žmogus gali koegzistuoti, kaip organinė ir sintetinė būtybė, kol pagaliau pereis į sintetinę esybę. Tačiau tokie pokyčiai turi veikti palaipsniui, iš lėto, metų bėgyje.