Jeloustouno superugnikalnio šmėkla: išsiveržimai gali kartotis kas keletą šimtmečių?

Tokio maštabo įvykį būtų įdomu pamatyti per trumpą savo gyvenimą.Bet manau tai paliestų milijonus gyventojų ne iš gerosios pusės.Nežinia kaip pasikeistų klimatas ir gyvenimo sąlygos ne tik Amerikos žemyne,bet ir visoje žemėje.

Nujo tokiam issiverzus Amerikos tikriausiai nebeliktu

Kaip pasikeistų, paprastai: nematytumę saulės ilgą laiko tarpą, nebūtų derlių, prasidedų karai dėl geriamo vandens ir t.t. Žodž pasirodytų gražioji žmonijos pusė.

Turbūt ne be reikalo kasa žmonės bunkerius, urvus. Tik kaži kiek iš jų atlaikys ugnikalnio išsiveržimo seismines bangas, kurios aplankys visus globaliu mastu. Jeigu dar nėra galimybių ilgam įsikurti kitame grunto kūne kaip mėnulis ar marsas, gal pats laikas būtų ir orbitinę koloniją padaryti? Kaip tarptautinė stotis, tik didesnė daug kartų. Ugnikalnis sugebėtų ką nors sutrikdyti, kas skrieja orbitoje..? Žinoma toje orbitinėje kolonijoje nėra prasmės tikėtis vietelės sau, bet ale vardan žmonijos išlikimo, kad saulei vėl pasiekiant paviršių, kai pelenai nusės, būtų kam atkurti civilizaciją, neprarandant krūvos žinių ir technologijų bagažo. Per dešimtmečius jau būtų galima nemažai atkurti, kai galvose ir atmintinėse guli visos sukauptos civilizacijos žinios, o orbitiniai kolonistai yra gabūs jomis pasinaudoti. Išlindus atsitiktinei grupelei iš urvo būtų galimybė tik migruojančiai medžioklei, labai ribotam dauginimuisi ir reiktų daug sėkmės, nes dirvožemis daugiausia būtų vulkaniniai pelenai, augalai atsigautų tik per nemažą laiko tarpą, o iš urvo išlindus be nieko, viršuje nesant nieko turbūt lauktų liūdnas galas... Tad jeigu kam nors kažkiek rūpi žmonių, kaip rūšies, jų žinių ir technologijų išlikimas, turbūt pats laikas pasirūpinti ne savo pasturgalio, o rūšies išlikimu. Čia tik pasvarstymai mano . Asmeniškai pats turiu požiūrį, kad norint išgyventi ir toliau klestėti bent atitinkamame lygyje, žmonės privalo evoliucionuoti bent kažkuriame savo lygmenyje. Užsikonservavimas orbitoje ir po to sekantis lygiai toks pat dauginimasis, plitimas ir vartojimas atves tiesiog į naują, bet tą pačią biesavonę, kurią sėkmingai turim šiandien, ir kuria itin retas nuo širdies džiaugiasi. Nuo šito laimėtų niekas, tad gal geriau būtų visai neišlikti tokiu atveju. Prisitaikymui prie naujų aplinkybių reiks keistis patiems, kaip ir visiems kitiems gyvuliams šios žemės.