Mokslininkas: Lietuva – užkampis, kuriame neįvertinta matematikos reikšmė

Visiškai pritariu. Šiuo metu dirbu su menais ir su IT. Kai stojau į universitetą deja irgi buvau tos nuomonės, kad tos matematikos per daug, tačiau dabar turiu pripažinti, kad klydau. Kad menininkams, humanitarams nereikia matematikos yra visiškas absurdas. Manau čia problema yra tos pačios matematikos pateikimo formoje, o ne pačioje matematikoje.

Matematika be galo svarbi. Mokykloj aš jos nekenčiau. Universitete besimokydamas skaitinių metodų ir diferencialinių lygčių padėjau dar labiau nekęsti, bet galiausiai gyvenimas privertė pradėti mąstyti ir dabar matematiką beveik mėgstu, o statistinės analizės man tapo beveik hobiu. (-:

Aš dar mokykloje ir galiu pasakyt: Matematika užknisa. Spėju universitete išvis užp***...

Kodėl?

mokyklinė matematika(tuo labiau aukštesnioji)- šarkų skaičiavimas, neturi tie skaičiavimai jokios reikšmės, skirtingai nuo kokios mokyklinės fizikos. Tas matematikos formules galima išmokt be ilgo nuobodaus kalimo ir pastovaus betikslių uždavinių sprendimo temomis.(vieną išmoksti, kitą pamiršti... )

Tai kad tų formulių mokėt beveik nereikia, reikia tik žinot kur ir kada jas taikyt.

Nes tokiems kaip jis labiau rupi parukyti ir pagerti. Ir jokio loginio mastymo

Man ji įdomi kol eina nuosekliai. Dabar studijuojant matematiką, nors viskas ir labai detalu, bet tik praleisk porą paskaitų, ir sekanti paskaita pasidarys kaip ilga kankynė. Geriausias jausmas tai pajausti tą vietą kur matematika prasideda iš paprastų aibės, skaičių apibrėžimų, tokių visiškai intuityvių aksiomų, savaime suprantamų. Paskui iš jų daromos kelios lemos, ar teoremos, kurios irgi šiaip jau atrodo akivaizdžios. Ir tik paskui pateikiamas teiginys, kuris nei per kur neatrodo kad turėtų būti teisingas, tačiau iš tų pačių paprastų lemų sulipdomas įrodymas, kurias suprasdamas patiki ir to teoremos teiginio teisingumu. Iš tikro tai keista beveik, kai tikrai supranti, tai nebelieka ką kalt viskas atrodo teisinga ir savaime jau aišku. Kol tokį mokymąsi palaikai, tai studijos toli gražu ne kankynė. Mokykloje aš nesuprantu kaip tą teoriją reikėtų išlaikyti įdomią, įdomios ten užduotys, ieškoti joms sprendimo ir pasidžiaugti radus (arba įrodžius sprendimo-hipotezės neteisingumą). Tik galiu pasakyti, vėliau šis mokymasis (universitetinės matiekos) tampa gana mechaninis: yra logika pagal kurią įrodoma (arba paneigiama), yra apibrėžimai ir jau įrodyti teiginiai, kuriuos reikia atsiminti, o toliau tiesiog suki galvą atsilošęs. Kiek mokaisi, tiek išmoksti. Matematikai reikalingą logiką įjungt pasidaro paprasta, kaip kokį įrankį iš stalčiaus išsitraukti. Jau dabar mieliau dirbčiau IT srityje, nei toliau studinčiau, nes atrodo viskas kas apčiupiama - jau pačiupinėta Tiesa, intuicija matematiniams konstruktams (pvz. matematinės ribos ir jų dėsniai, bei tai kas iš jų išplaukia) irgi išsiugdo, matematinės knygos visai lengvai skaitosi. Analogiškai mokantis IT, norisi įsiremti kojomis į tuos pagrindus, ant ko viskas statoma, panašiai gali pajausti, kada supratimas yra geras, kartu ir toks mokymasis yra malonus.

Pabaigiau universitetą ir tik tada supratau, kad matematika - aukso puodas. Dabar belieka graužtis, kad daugiau dėmesio neskyriau.

Čia kaip Teleloto aukso puodas? Matematika yra gerai, bet mokykloje... Gali išsilaikyt egzaminus nesupratęs, o tik iškalęs.