Saturno sistema atgimė iš žuvusių pirmykščių mėnulių nuolaužų ir yra bent 0,5 mlrd. metų jaunesnė už Žemę
(0)
Saturno sistema su magiškaisiais savo žiedais, ledo kaustomais mėnuliais ir mįslingai besislepiančiu Titanu, yra tikras Saulės sistemos brangakmenis. Paradoksalu, tačiau šioje sistemoje yra apstu požymių, jog ji gimė – tiksliau būtų sakyti atgimė – iš nuolaužų chaoso mažiau nei prieš 4 mlrd., t.y., praėjus ne vienam šimtui milijonų metų po Žemės susiformavimo (Žemei – apie 4,55 mlrd. metų).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Bene svarbiausias tokios Saturno sistemos evoliucijos įkaltis yra už Merkurijaus planetą didesnis Saturno palydovas Titanas. Kas mėnesį legendinis NASA zondas "Cassini" atskleidžia vis daugiau šio oranžinio atspalvio mėnulio detalių – o jis intriguojančiai panašus į Žemę. Dar praėjusią savaitę mokslininkai pranešė virš Titano pietų poliaus pastebėję besiformuojančią ledo debesų kepurę – į pietinį pusrutulį ateinančios žiemos pranašą.
Dėl masyvios azoto atmosferos, angliavandenilių okeanų, ledo kontinentų, tropinių metano lietų ir kriovulkanų Titaną galima vadinti Žeme-2. Kokie šansai, kad potencialiai gyvenami Titano dydžio pasauliai egzistuoja aplink, kaip manoma, milijardus Paukščių Tako dujinių planetų-milžinių? Ir kodėl tokio masyvaus mėnulio neturi... Jupiteris?
Prie visų Saturno sistemos paslapčių verta pridėti ir faktą, kad leduoti žieduotosios planetos mėnuliai, kadaise klaidingai laikyti negyvais ledo kamuoliais, regis, iš tiesų yra labai jauno geologinio amžiaus ir geologiškai aktyvūs. Pavyzdžiui, Enceladas spjaudosi vandens geizeriais, trykštančiais iš subpaviršinio vandenyno, kuris galėtų būti gyvybės buveinė.
Saturno mėnuliai yra pernelyg maži, todėl negalima manyti, kad jie atsirado po "kovos krikšto" periodo, kuris vadinamas Vėlyvuoju kosminiu bombardavimu, o šis vyko prieš 4 mlrd. metų. Būtent per šį bombardavimą Žemės Mėnulis buvo išgražintas masyviais kraterių randais, o Merkurijuje ir Marse lig šiol plyti gigantiškos smūginės lygumos (kokių, ko gero, turėtų būti ir Veneroje bei Žemėje).
Arizonos valstijos universiteto astronomas Erikas Asfogas (Erik Asphaug) su kolegomis apibendrino Saturno stebėjimų rezultatus ir priėjo išvadą, kad planetų persimaišymas buvo svarbiausias impulsas Saturno mėnulių sistemos formavimosi pradžiai. Tyrėjų įžvalgos publikuotos žurnale "Icarus".
E. Asfogo ir jo tyrimo bendraautorių atlikto kompiuterinio modeliavimo rezultatai leidžia manyti, kad pradžioje Saturnas turėjo keletą pirmykščių mėnulių, kurie buvo keturių pagrindinių Jupiterio palydovų dydžio (juos 1609 m. pirmasis pamatė Galilėjas Galilėjus). Galiausiai tyrėjai suformulavo teoriją, pagal kurią Vėlyvojo kosminio bombardavimo metu tų pirmykščių mėnulių orbitos buvo išardytos, todėl mėnuliai susidūrė. Būtent todėl Saturnas neturi Jupiterio tipo lnulių sistemos, tačiau turi vieną neadekvačiai didelį palydovą Titaną. Galbūt neatsitiktinai Titanas savo mase prilygsta visų Galilėjaus atrastų Jupiterio palydovų masių sumai.
Šita mėnulių "mėsmalė" aplink Saturną pribarstė keistų nedidukų ledinių palydovų, kurie, kaip manoma, turėjo susiformuoti jau po Vėlyvojo kosminio bombardavimo periodo. Mėnulių cheminė įvairovė ir geologiniai ypatumai byloja iš kokių ankstesniųjų mėnulių dalių jie susiformavo, teigia tyrėjai. Idėja tokia: didesniu tankiu pasižymintys mėnuliai (pvz., Enceladas) su silicio branduoliu po vandens okeanais susidarė iš pirmykščių palydovų gelmių. Mažesnio tankio ir labiau lediniai mėnuliai (pvz., Tetija) galėjo susiformuoti iš žuvusių pirmykščių mėnulių mantijos, kuri buvo turtinga vandens ir amoniako.
Sudarytas kompiuterinis modelis numato, kad naujieji lediniai mėnuliai irgi galėjo turėti žiedų bei savų palydovų, kurie galiausiai suiro arba nukrito į mėnulius. Tai galėtų paaiškinti, iš kur graikinį riešutą gluminančiai primenančiame Japete ties pusiauju atsirado tas keistas pūpsnis.
Ankstesnių tyrimų rezultatai leido manyti, kad Vėlyvasis kosminis bombardavimas suplėšė Urano ir Neptūno pirmykščių mėnulių sistemas. Pirmieji Neptūno mėnuliai galėjo būti sunaikinti po to, kai šis į savo gravitacinį lauką įtraukė Plutoną, o į Saulės sistemos paribius švystelėjo Kuiperio juostą sudarančius kūnus. Urano pirmykščių palydovų sistema iš dalies išliko, kadangi žalsvai mėlyna planeta po galingo susidūrimo su kita planeta parvirto ant šono.
Panašu, kad visas šis chaosas Saulės sistemos jaunystėje yra visai normalus dalykas. Po jo susiformavo ne tik daugumos dujinių milžinių palydovai, bet ir Žemės Mėnulis bei Plutono palydovas Charonas. Gali būti, kad toks gravitacinis suktinis vyko ir tebevyksta milijarduose kitų planetinių sistemų. Kai ateina metas kurti planetas ir mėnulius, regis, tos užduoties imasi Jo Didenybė Chaosas.