Kur yra mirtiniausia vieta Žemėje? (Video) (4)
93 proc. visų Žemėje gyvenusių žmonių yra mirę. Po 15 mirusiųjų kiekvienam gyvajam. Išeitų, jog Žemė yra mirtinai pavojinga vieta gyventi. O kur Žemėje būti yra užvis pavojingiausia? Klausia ir atsako Maiklas (Michael) iš "Vsauce".
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pradėkime nuo temperatūros. Ekstremalus karštis ar ekstremalus šaltis gyvybę atimti gali per keletą valandų, jei ne per keletą minučių. Šaltyje be rūbų žmogaus kūnas normalią temperatūrą išlaikytų neilgai. Tam reikia didžiulių energijos sąnaudų. Net ir tada, kai jaučiamės šiltai ir patogiai, kūno temperatūrai organizmas išeikvoja apie pusę per parą gaunamų kalorijų. 0°C temperatūroje nuogas žmogus mirtinai sušaltų per maždaug 20 minučių. Mums reikia šilumos.
Tačiau labiau nei šilumos žmonėms reikia deguonies. Jo mažiausia Everesto viršukalnėje – tik 1/3 kvėpavimui tinkančio deguonies nei jo yra jūros lygyje. Alpinistai kurį laiką gali ištverti deguonies stygių, tačiau aklimatizacijai sugaišta ištisus mėnesius. Bet jei kažkaip pavyktų teleportuotis iš tos vietos, kurioje esate dabar, į Everesto viršūnę, mirtumėte per maždaug 2-3 minutes, nes ten per mažai deguonies.
Dar greičiau mirtis ištiktų Marianų įdubos dugne. Ten virš galvos slūgsotų beveik 11 km vandens. Galima tik įsivaizduoti, koks slėgis spaustų kūnus. Nardant ežere ar baseine kurį laiką galima sulaikyti kvėpavimą, tačiau Marianų įduboje kolosalus slėgis plaučius suspaustų akimoju. Be deguonies smegenys sąmoningos išbūtų apie 15 sekundžių. O mirtis ateitų po 90 sekundžių.
Tokia mirtis būtų beveik tokia pat staigi, kaip ir nelaimingojo, nusprendusio į atvirą kosmosą išeiti be skafandro.
Tiesa, anot Maiklo iš "Vsauce", bene efektingiausias būdas mirti būtų įkristi į karštos lavos ežerą. Priešingai nei rodoma filmuose, kūnas liepsnotų ne iš lėto ir ne grimzdamas į lavą – vietoj to įvyktų fejerverkas. Karšta lava yra išsilydžiusi uoliena – 4 kartus karštesnė už maksimaliai įkaitintą orkaitę virtuvėje. O juk žmogaus kūne daugiausia yra vandens, kuris atsidūręs tokiame karštyje virstų garais. Sproginamu greičiu.
Prieš keletą metų internete populiarumo sulaukė vaizdo siužetas apie kažkokį vyruką, nuo kraterio skardžio įmetė į į krateryje tyvuliavusią lavą maišelį su organinėmis medžiagomis. Prasidėjo nedidelį fejerverkų šou primenantis lavos išsiveržimas.
O jei vietovės grėsmingumą gyvybei vertintume ne pagal tai, kaip greitai mirtume, o pagal mirčių skaičių joje? Tada vertėtų pažvelgti į mikroskopinio lygmens pasaulį. 1918 m. gripo pandemija nusinešė 100 mln. gyvybių – apie 3 proc. tuometės žmonijos populiacijos. Tačiau 1347-1353 m. Europoje siautėjęs juodasis maras pasiglemžė kas trečio žmogaus gyvybę (mirė 33 proc. populiacijos).
Patogu galvoti, kad maras yra kažkoks praeities baubas. Tačiau maras niekur nedingęs. Žinoma, dabar turime antibiotikų, kurie daugeliu atvejų padeda, tačiau, tikėsite tuo ar ne, JAV kasmet maru suserga nuo 5 iki 15 žmonių.
Tačiau masinių mirčių aspektu gripas ir maras yra niekis palyginus su sutvėrimu, kuris vadinamas plazmodžiu (angl. – plasmodium). Plazmodis – mikroorganizmas, kuris į mūsų organizmą gali patekti įkandus uodui. Plazmodis sukelia maliariją. Per visą žmonijos istoriją nuo maliarijos mirusių žmonių skaičius yra neįtikėtinai didelis. Žmogaus genomą ištyrę mokslininkai priėjo išvadą, kad pusė iš visų kada nors egzistavusių žmonių mirė nuo maliarijos.
Tad, pagal didžiausio žmonių mirčių skaičiaus statistiką, vietoves, kuriose galima užsikrėsti maliarija, galima vadinti mirtiniausia vieta Žemėje. Tai – gana plati teritorija, apimanti pusiaują, tropikus ir subtropikus.
Jei mirtiniausios Žemėje vietos pamėgintume ieškoti pro kitokią prizmę – ne pro specifinių vietų ar organizmų, o pro paties žmogaus ir jo veiklos prizmę, viena pavojingiausių vietų Žemėje būtų vienas šachtininkų miestelis Peru – ten ore nuodingo arseno yra 85 kartus daugiau nei apibrėžia leistinos normos.
Tačiau tai yra niekis, jei šią vietą lygintume su prieš keletą mėnesių aprašytu Karačiajaus ežeru Rusijoje. Jis Pasaulio branduolinės taršos stebėjimų instituto vertinimu buvo pripažintas labiausiai užteršta vieta Žemėje. Jame yra tiek radioaktyvių medžiagų, jog stovėdamas prie ežero, mirtiną radiacijos dozę žmogus gautų per valandą.
Pasaulio valstybės pagal saugumą rikiuojamos į tam tikrą saugumo sąrašą. Pavojingumas čia vertinamas atsižvelgiant į daugelį faktorių – kriminalinę padėtį, korupciją, karinius veiksmus ir pan. Saugiausia šalimi pagal tokį indeksą pripažinta Islandija, o nesaugiausias – Somalis.
Tiesa, pagal žmogžudysčių skaičių pasaulyje pirmauja Meksika, kur kasmet iš 1 mln. gyventojų nužudoma po 1 477 asmenis. Jei kalbėtume apie miestą, kuriame įvykdoma daugiausiai žmogžudysčių, tai yra Hondūro miestas San Pedro Sula: čia 1 mln. gyventojų per metus tenka 1 588 žmogžudystės.
Tačiau reikia grįžti prie taršos, konkrečiau – prie Černobylio avarijos. 1986 m. dešimt dienų iš sprogusio reaktoriaus į aplinką sklido didžiuliai kiekiai radioaktyvių izotopų. Po tragedijos praėjo jai daugiau kaip 25 metai, tačiau dauguma radiacija užterštų teritorijų išlieka mirtinai pavojingos. Tiesa, laukinė gamta, skirtingai nei žmonės, radiacija užterštose vietose klestėte klesti. Ypač nykstančios rūšys, kurios ten gali gyventi ir veistis nekliudomai, nes ten nėra... žmonių.
Tačiau labiau nei šilumos žmonėms reikia deguonies. Jo mažiausia Everesto viršukalnėje – tik 1/3 kvėpavimui tinkančio deguonies nei jo yra jūros lygyje. Alpinistai kurį laiką gali ištverti deguonies stygių, tačiau aklimatizacijai sugaišta ištisus mėnesius. Bet jei kažkaip pavyktų teleportuotis iš tos vietos, kurioje esate dabar, į Everesto viršūnę, mirtumėte per maždaug 2-3 minutes, nes ten per mažai deguonies.
Dar greičiau mirtis ištiktų Marianų įdubos dugne. Ten virš galvos slūgsotų beveik 11 km vandens. Galima tik įsivaizduoti, koks slėgis spaustų kūnus. Nardant ežere ar baseine kurį laiką galima sulaikyti kvėpavimą, tačiau Marianų įduboje kolosalus slėgis plaučius suspaustų akimoju. Be deguonies smegenys sąmoningos išbūtų apie 15 sekundžių. O mirtis ateitų po 90 sekundžių.
Tokia mirtis būtų beveik tokia pat staigi, kaip ir nelaimingojo, nusprendusio į atvirą kosmosą išeiti be skafandro.
Tiesa, anot Maiklo iš "Vsauce", bene efektingiausias būdas mirti būtų įkristi į karštos lavos ežerą. Priešingai nei rodoma filmuose, kūnas liepsnotų ne iš lėto ir ne grimzdamas į lavą – vietoj to įvyktų fejerverkas. Karšta lava yra išsilydžiusi uoliena – 4 kartus karštesnė už maksimaliai įkaitintą orkaitę virtuvėje. O juk žmogaus kūne daugiausia yra vandens, kuris atsidūręs tokiame karštyje virstų garais. Sproginamu greičiu.
Prieš keletą metų internete populiarumo sulaukė vaizdo siužetas apie kažkokį vyruką, nuo kraterio skardžio įmetė į į krateryje tyvuliavusią lavą maišelį su organinėmis medžiagomis. Prasidėjo nedidelį fejerverkų šou primenantis lavos išsiveržimas.
O jei vietovės grėsmingumą gyvybei vertintume ne pagal tai, kaip greitai mirtume, o pagal mirčių skaičių joje? Tada vertėtų pažvelgti į mikroskopinio lygmens pasaulį. 1918 m. gripo pandemija nusinešė 100 mln. gyvybių – apie 3 proc. tuometės žmonijos populiacijos. Tačiau 1347-1353 m. Europoje siautėjęs juodasis maras pasiglemžė kas trečio žmogaus gyvybę (mirė 33 proc. populiacijos).
Patogu galvoti, kad maras yra kažkoks praeities baubas. Tačiau maras niekur nedingęs. Žinoma, dabar turime antibiotikų, kurie daugeliu atvejų padeda, tačiau, tikėsite tuo ar ne, JAV kasmet maru suserga nuo 5 iki 15 žmonių.
Tačiau masinių mirčių aspektu gripas ir maras yra niekis palyginus su sutvėrimu, kuris vadinamas plazmodžiu (angl. – plasmodium). Plazmodis – mikroorganizmas, kuris į mūsų organizmą gali patekti įkandus uodui. Plazmodis sukelia maliariją. Per visą žmonijos istoriją nuo maliarijos mirusių žmonių skaičius yra neįtikėtinai didelis. Žmogaus genomą ištyrę mokslininkai priėjo išvadą, kad pusė iš visų kada nors egzistavusių žmonių mirė nuo maliarijos.
Tad, pagal didžiausio žmonių mirčių skaičiaus statistiką, vietoves, kuriose galima užsikrėsti maliarija, galima vadinti mirtiniausia vieta Žemėje. Tai – gana plati teritorija, apimanti pusiaują, tropikus ir subtropikus.
Jei mirtiniausios Žemėje vietos pamėgintume ieškoti pro kitokią prizmę – ne pro specifinių vietų ar organizmų, o pro paties žmogaus ir jo veiklos prizmę, viena pavojingiausių vietų Žemėje būtų vienas šachtininkų miestelis Peru – ten ore nuodingo arseno yra 85 kartus daugiau nei apibrėžia leistinos normos.
Tačiau tai yra niekis, jei šią vietą lygintume su prieš keletą mėnesių aprašytu Karačiajaus ežeru Rusijoje. Jis Pasaulio branduolinės taršos stebėjimų instituto vertinimu buvo pripažintas labiausiai užteršta vieta Žemėje. Jame yra tiek radioaktyvių medžiagų, jog stovėdamas prie ežero, mirtiną radiacijos dozę žmogus gautų per valandą.
Pasaulio valstybės pagal saugumą rikiuojamos į tam tikrą saugumo sąrašą. Pavojingumas čia vertinamas atsižvelgiant į daugelį faktorių – kriminalinę padėtį, korupciją, karinius veiksmus ir pan. Saugiausia šalimi pagal tokį indeksą pripažinta Islandija, o nesaugiausias – Somalis.
Tiesa, pagal žmogžudysčių skaičių pasaulyje pirmauja Meksika, kur kasmet iš 1 mln. gyventojų nužudoma po 1 477 asmenis. Jei kalbėtume apie miestą, kuriame įvykdoma daugiausiai žmogžudysčių, tai yra Hondūro miestas San Pedro Sula: čia 1 mln. gyventojų per metus tenka 1 588 žmogžudystės.
Tačiau reikia grįžti prie taršos, konkrečiau – prie Černobylio avarijos. 1986 m. dešimt dienų iš sprogusio reaktoriaus į aplinką sklido didžiuliai kiekiai radioaktyvių izotopų. Po tragedijos praėjo jai daugiau kaip 25 metai, tačiau dauguma radiacija užterštų teritorijų išlieka mirtinai pavojingos. Tiesa, laukinė gamta, skirtingai nei žmonės, radiacija užterštose vietose klestėte klesti. Ypač nykstančios rūšys, kurios ten gali gyventi ir veistis nekliudomai, nes ten nėra... žmonių.
(17)
(1)
(-1)