Baltarusiai skelbiasi atradę rūsį, kuriame nukankintas kunigaikštis Kęstutis (0)
Šią savaitę sukanka dvi skausmingos istorinės datos – 1382 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis buvo nužudytas savo sūnėno Jogailos pilyje Krėvoje, po trejų metų, 1385 m. rugpjūčio 14 d., Jogaila toje pačioje Krėvoje, kurios požemiuose buvo pasmaugtas Kęstutis, mainais už lenkišką karūną sutiko Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) prijungti prie Lenkijos Karalystės.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Zigmantas Kiaupa abejoja Lenkijos ir ypač Baltarusijos istorikų skelbiamomis versijomis, kad Kęstučio smurtinė mirtis buvo geopolitinė žmogžudystė: jis dažnai kariavo su Lenkija ir niekada nebūtų sutikęs sudaryti unijos su Krokuva.
Netiki profesorius Z. Kiaupa ir interneto pokalbių svetainėse paplitusiomis sąmokslų teorijomis, esą Kęstutį pašalino didžiosios kunigaikštienės rusėnės Julijonos Algirdienės iš Tverės vadovaujami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikiai, nenorėję, kad Kęstutis katalikiškai apsikrikštytų ir taptų provakarietiškos Lietuvos karaliumi. VDU profesorius laikosi tradicinės daugumos lietuvių istorikų nuomonės, kad Kęstutis tapo vidaus pilietinio karo dėl valdžios auka.
„Dabar Lietuvos istoriografija kitaip vertina ir Krėvoje pasirašytą dokumentą. Tai ne unijos (sąjungos) sutartis, o tik ketinimų protokolas. Lietuva ir Lenkija liko atskiros valstybės. Tuometinėje Europoje tokių pavyzdžių, kai vienas valdovas sėdėjo kelių šalių sostuose, buvo daug. Lotynišką žodį „applicare“, pavartotą Krėvos sutartyje, kai kurie praeities tyrinėtojai neteisingai išvertė „prijungti“ (Lietuvą prie Lenkijos), nors ši sąvoka turi daug reikšmių ir nebūtinai nusako pavaldumą“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino prof. Z. Kiaupa, 2004 m. išleistos „Lietuvos valstybės istorijos“ autorius.
Jogaila sutarčiai su Lenkija pasirinko tą pačią pilį, kurioje buvo įvykdytas kraupus, klastingas nusikaltimas: valdovas žuvo nuo giminaičio rankos, o nužudytojo sūnus išsigelbėjo tik persirengęs tarnaitės drabužiais, apgavęs sargybinių budrumą ir pabėgęs iš nelemtosios tvirtovės. „Tarpvalstybinėms deryboms tinkamų pilių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo labai daug. Manau, grynas atsitiktinumas, kad sutartis su Lenkija sudaryta Krėvoje, o ne dvigubai didesnėje ir tvirtesnėje Medininkų pilyje“, - aiškino istorikas Z. Kiaupa.
1387-1401 metais Vytautas Didysis prisivertė užmiršti, nuo kieno rankos žuvo jo tėvas Kęstutis. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas tapo Lenkijos karaliaus Jogailos vasalu. „Vytautas - valdoviško kraujo asmuo, gyvenęs rūsčiais, negailestingais laikais. Šeimų, giminių tarpusavio žudynės tada nebuvo toks jau retas reiškinys. Ne tik Lietuvoje – ir į Vakarus, ir į Rytus nuo mūsų. Valdovais tapdavo tik žmonės, užgniaužę praeities skriaudas, sugebėdavę galvoti apie dabartį ir planuoti ateitį. Politikos viršūnėse nėra draugų – tik partneriai. Taip buvo visuomet“, - tikino Z. Kiaupa.
Kol Lietuvos istorikai vengia Kęstučio mirtį sieti su LDK ir Lenkijos draugystės sutartimi, baltarusių mokslininkai nuodugniai tyrinėja Krėvos pilies griuvėsius ir skelbiasi atradę rūsį, kuriame paskutines gyvenimo dienas praleido vienas galingiausių ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovų.
Anot Baltarusijos archeologų, Krėvos pilies šiaurės vakarinis Kunigaikščių (Kęstučio) bokštas buvo keturių aukštų, įskaitant ir rūsį. Kiekvienas aukštas – 4,8-5 metrų aukščio. Čia 1382 m. rugpjūčio pradžioje gyveno iš derybininkų įkaitais ir kaliniais virtę Kęstutis, jo sūnus Vytautas su būreliu savo tarnų. Archeologiniai kasinėjimai Krėvos griuvėsiuose finansuojami iš valstybinės programos „Baltarusijos pilys“.
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka liepė atstatyti kai kurias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtoves, tačiau Krėvoje stūkso tik garsiosios pilies griuvėsiai.
Netiki profesorius Z. Kiaupa ir interneto pokalbių svetainėse paplitusiomis sąmokslų teorijomis, esą Kęstutį pašalino didžiosios kunigaikštienės rusėnės Julijonos Algirdienės iš Tverės vadovaujami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikiai, nenorėję, kad Kęstutis katalikiškai apsikrikštytų ir taptų provakarietiškos Lietuvos karaliumi. VDU profesorius laikosi tradicinės daugumos lietuvių istorikų nuomonės, kad Kęstutis tapo vidaus pilietinio karo dėl valdžios auka.
Neteisingas vertimas?
„Dabar Lietuvos istoriografija kitaip vertina ir Krėvoje pasirašytą dokumentą. Tai ne unijos (sąjungos) sutartis, o tik ketinimų protokolas. Lietuva ir Lenkija liko atskiros valstybės. Tuometinėje Europoje tokių pavyzdžių, kai vienas valdovas sėdėjo kelių šalių sostuose, buvo daug. Lotynišką žodį „applicare“, pavartotą Krėvos sutartyje, kai kurie praeities tyrinėtojai neteisingai išvertė „prijungti“ (Lietuvą prie Lenkijos), nors ši sąvoka turi daug reikšmių ir nebūtinai nusako pavaldumą“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino prof. Z. Kiaupa, 2004 m. išleistos „Lietuvos valstybės istorijos“ autorius.
Kodėl ne Medininkuose?
Jogaila sutarčiai su Lenkija pasirinko tą pačią pilį, kurioje buvo įvykdytas kraupus, klastingas nusikaltimas: valdovas žuvo nuo giminaičio rankos, o nužudytojo sūnus išsigelbėjo tik persirengęs tarnaitės drabužiais, apgavęs sargybinių budrumą ir pabėgęs iš nelemtosios tvirtovės. „Tarpvalstybinėms deryboms tinkamų pilių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo labai daug. Manau, grynas atsitiktinumas, kad sutartis su Lenkija sudaryta Krėvoje, o ne dvigubai didesnėje ir tvirtesnėje Medininkų pilyje“, - aiškino istorikas Z. Kiaupa.
Politika - partnerystė, o ne draugystė
1387-1401 metais Vytautas Didysis prisivertė užmiršti, nuo kieno rankos žuvo jo tėvas Kęstutis. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas tapo Lenkijos karaliaus Jogailos vasalu. „Vytautas - valdoviško kraujo asmuo, gyvenęs rūsčiais, negailestingais laikais. Šeimų, giminių tarpusavio žudynės tada nebuvo toks jau retas reiškinys. Ne tik Lietuvoje – ir į Vakarus, ir į Rytus nuo mūsų. Valdovais tapdavo tik žmonės, užgniaužę praeities skriaudas, sugebėdavę galvoti apie dabartį ir planuoti ateitį. Politikos viršūnėse nėra draugų – tik partneriai. Taip buvo visuomet“, - tikino Z. Kiaupa.
Pelėsiais ir kerpėm apaugus pilis
Kol Lietuvos istorikai vengia Kęstučio mirtį sieti su LDK ir Lenkijos draugystės sutartimi, baltarusių mokslininkai nuodugniai tyrinėja Krėvos pilies griuvėsius ir skelbiasi atradę rūsį, kuriame paskutines gyvenimo dienas praleido vienas galingiausių ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovų.
Anot Baltarusijos archeologų, Krėvos pilies šiaurės vakarinis Kunigaikščių (Kęstučio) bokštas buvo keturių aukštų, įskaitant ir rūsį. Kiekvienas aukštas – 4,8-5 metrų aukščio. Čia 1382 m. rugpjūčio pradžioje gyveno iš derybininkų įkaitais ir kaliniais virtę Kęstutis, jo sūnus Vytautas su būreliu savo tarnų. Archeologiniai kasinėjimai Krėvos griuvėsiuose finansuojami iš valstybinės programos „Baltarusijos pilys“.
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka liepė atstatyti kai kurias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtoves, tačiau Krėvoje stūkso tik garsiosios pilies griuvėsiai.
(11)
(0)
(1)