XV ir XVI amžiais Inkų imperija buvo pati didžiausia visų laikų valstybė Pietų Amerikoje. Joje buvo gausu maisto, tekstilės, aukso ir kokos. Inkai meistriškai statė miestus. Bet pinigų neturėjo. Šioje milžiniškoje valstybėje nebuvo nė vieno turgaus.

Inkų imperija, kurios centras buvo dabartinėje Peru teritorijoje, driekėsi per Andus iki pat pakrantės – jai priklausė dabartinės Kolumbijos, Čilės, Bolivijos, Ekvadoro, Argentinos ir Peru teritorijos, kurias jungė platus kelių tinklas, savo sudėtingumu galintis varžytis su bet kuriuo tuometiniu Senojo pasaulio kelių tinklu. Gali būti, kad Inkų imperija yra vienintelė pažangi civilizacija istorijoje, kurioje nebuvo prekeivių klasės ir jokios komercijos. Tai kaip gi jie išgyveno?

Daugelis inkų gyvenimo aspektų vis dar neatskleisti, mat didelė dalis informacijos apie inkus mums yra palikta ispanų okupantų, kurie iš esmės sunaikino šią imperiją. Viena geriausiai žinomų užkariavimo akimirkų – kuomet konkistadoras Francisco Pizzaro vos su keliais vyrais 1532 metais Peru įveikė visą inkų kariuomenę.

Tiesa, kur kas stipriau ši imperija nukentėjo dešimtmečiu anksčiau, kai įsibrovėliai iš Europos patys to nežinodami Pietų Amerikos žemyne paskleidė raupų epidemiją, kuri, kai kurių epidemiologų skaičiavimais, galėjo išnaikinti 90 proc. inkų populiacijos. Mūsų žinios apie šiuos įvykius ir to laikotarpio inkų kultūrą atkeliavo iš vos kelių šaltinių – dažniausiai Ispanijos misionierių ir vieno metiso šventiko bei inkų istoriko Blaso Valeros, kuris gimė Peru likus vos dviem dešimtmečiams iki Inkų imperijos žlugimo, rašo io9.com.

Misionierių ir B. Valeros dokumentai inkus aprašo kaip meistriškus statybininkus ir žemių planuotojus, galinčius kalnuose sukurti neįtikėtinai sudėtingas žemdirbystės sistemas, bei ne mažiau sudėtingus miestus. Inkų bendruomenė buvo tokia turtinga, kad ji galėjo sau leisti turėti šimtus žmonių, kurių vienintelis darbas buvo planuoti naujai užkariautų teritorijų ūkinius panaudojimo būdus. Jie kalnuose statė terasas žemdirbiams, kurių auginamos kultūros – nuo bulvių ir ir kukurūzų iki žemės riešutų ir moliūgų – buvo rūpestingai atrinktos taip, kad klestėtų tame aukštyje vyraujančioje temperatūroje. Jie taip pat augino medžius, kad išlaikytų gerą plonos aukštumų dirvos kokybę.

Inkų architektai buvo ne mažiau talentingi – jie kūrė ir statė milžiniškas piramides, planuodavo sudėtingas drėkinimo ir vandentiekio sistemas, tokias, kaip Tipono mieste, o taip pat kūrė neįtikėtinas šventyklas, kaip Pačakamake ar kalnų slaptavietes, kaip Maču Pikču. Architektai matematinius skaičiavimus, reikalingus norint priderinti pastatus prie šlaitų, atlikdavo naudodami mazgų ant virvių sistemą.

Bet, nepaisant tokio imperijos produktyvumo, inkai sugebėjo išgyventi be pinigų ir turgaviečių. Knygoje „Inkai: naujos perspektyvos“ Gordonas Francisas McEwanas rašė:

Vos su keliomis išimtimis pakrančių valstybėlėse, inkorporuotose į imperiją, inkų bendruomenėje nebuvo prekeivių klasės, o individualaus turto kūrimas per komerciją buvo neįmanomas. Kai kurie produktai, kuriuos inkai vertino kaip būtinus, negalėjo būti pagaminami pačių ir turėjo būti importuojami. Šiais atvejais buvo taikomos kelios strategijos: kolonijų steigimas specifinėse ypatingos produkcijos zonose ir prekybos dideliu nuotoliu leidimas. Prekių gamyba, paskirstymas ir naudojimas buvo kontroliuojamas centrinės inkų valdžios. Kiekvienam imperijos piliečiui iš valstybinių sandėlių būdavo išskiriami visi gyvenimui reikalingi dalykai – maistas, įrankiai, žaliavos, rūbai. Jiems nieko nereikėdavo pirkti. Kadangi nebuvo nei parduotuvių, nei turgaviečių, nebuvo ir standartinių pinigų poreikio, nebūtų ir galimybių tuos pinigus kur nors išleisti, už juos įsigyti ką nors reikalingo.

Taigi, inkai prekiaudavo, tačiau tik su užsieniečiais, ne tarpusavy.

Pasakiškų inkų turtų paslaptis buvo jų neįprasta mokesčių sistema. Piliečiai mokesčius mokėdavo ne pinigais – jie turėdavo dirbti valstybei. O mainais už darbą jie būdavo aprūpinami viskuo, ko reikėdavo gyvenimui.

Žinoma, mokesčius darbu mokėdavo ne kiekvienas. Kilmingiesiems ir jų šeimoms, išskirtiniams visuomenės nariams buvo taikomos išimtys. Kita inkų ekonomikos keistenybė buvo ta, jog net mirę kilmingieji inkai galėjo būti nekilnojamo turto savininkais, o jų šeimos ar pastatų valdytojai galėjo kaupti turtus mirusių ponų vardu. Iš netgi Pačakamako šventykla iš esmės buvo puikiai valdomas dvaras, „priklausė“ mirusiam inkų ponui. Iš esmės galima teigti, kad inkai sugebėjo išrasti „korporacijų kaip visuomenės“ idėją, nors iš esmės neturėjo jokios rinkos ekonomikos.

Vienas iš labiausiai inkus tyrinėjančius istorikus ir kitų sričių mokslininkus dominančių klausimų buvo kodėl ši turtinga, sudėtinga kultūra išsivystė moksliškai ir kultūriškai, tačiau neturėjo rinkos. Vienas iš galimų atsakymų – kad gyvenimas Inkų imperijos natūralioje aplinkoje buvo toks sunkus, jog visos jų inovacijos buvo susijusios tik su žemės ūkiu, bet ne su ekonomika. Kitaip tariant, Inkų imperija buvo optimizuota apsisaugoti nuo bado, o ne skatinti prekybą.

Prieš keletą metų grupė archeologų ėmė dirvos mėginius Kuzko slėnyje Peru ir nustatė, kad tose vietovėse tūkstančius metų vyko žemdirbių veikla, įskaitant gyvulininkystę (greičiausiai – lamų auginimą). Moksliniame darbe, aprašančiame šiuos atradimus, archeologas A.J. Chepstow-Lusty su kolegomis pasiūlė idėja, kad inkai visas technologines ir kultūrines institucijas subūrė aplink maisto gamybą ir žemių valdymą, o ne rinkos ekonomiką. Tai galėjo būti būtina regione, kur, tikėtina, dėl sausrų žlugo ankstesnė civilizacija (Variai) ir kur klimato svyravimai nuolat kėlė grėsmę gyventojams. Inkų imperijos klestėjimas sutapo su santykinio klimato stabilumo laikotarpiu, tačiau tose vietovėse gyvenę žmonės išsaugojo atmintį apie tai, kad geri laikai gali bet kada baigtis.

A. J. Chepstow-Lusty su kolegomis rašė:

Pietinių-centrinių Andų kraštovaizdžio antropologinių manipuliacijų ir transformacijų mastas, panašu, padidėjo apie 1100 mūsų eros metu – tikriausiai reaguojant į klimato sušvelnėjimą, kuomet buvo santykinai šilta, sausa ir iš esmės stabilu. Drėkinamų terasų technologijos sukūrimas galėjo būti neišvengiama būtinybė tuose regionuose, kur nuolat buvo patiriama sunkumų dėl sezoninio vandens prieinamumo, todėl atsirado galimybė efektyviau vystyti žemdirbystę didesniuose aukščiuose. Šių strategijų rezultatas buvo didesnis ilgalaikis saugumas maisto atžvilgiu ir gebėjimas išmaitinti didesnę populiaciją. Tokios inovacijos pradėtos taikyti Kuzko slėnyje, kur gyvenusi etninė grupė apie 1200 m. e. metus pradėjo dominuoti regione. Sveikas žemdirbystės produkcijos perviršis palaikė šios bendruomenės ekonominį ir politinį potencialą, suteikė jiems galimybę prisijungti ir valdyti kitas lokalias nepriklausomas valstybėles bei iš esmės centralizuoti valdžią Kuzko regione iki maždaug 1400 m. e. metų.

Tai kaip gi galima tapti visame žemyne dominuojančia imperija neturint pinigų? Galima manyti, kad inkų atveju pirmenybę suteikė technologinė pažanga, suteikusi galimybę gauti žemdirbystės produktų (maisto, tekstilės) perviršį, padėjusį išplėsti milžinišką imperiją. Jų valiuta buvo maistas, o ekonomikos pagrindą sudarė gryna darbo jėga.

Kai kurie ekspertai teigė, kad Inkų imperija buvo ideali socialistinė valstybė. Kiti tikino, jog tai buvo autoritarinė monarchija. Bet iš tiesų galima spėti, kad inkai sukūrė nuo kitų imperijų nedaug besiskiriantį darinį. Jos valdovams nuolat tekdavo užsiimti pilietinių karų ir peštynių tarp didikų malšinimu. Imperijos vergai ir darbininkai statė milžiniškus statinius, kuriuos pamatė po Kolumbo atvykę užkariautojai. Įdomu tai, kad imperijos vergai ir darbininkai buvo gerai maitinami. O žvelgiant iš šiuolaikinės materialistinės pozicijos dar keisčiau yra tai, kad pavyko sukurti tokią milžinišką, pažangią imperiją neišleidžiant nė cento.

Komentarai (19)