Specialistai primena pirmuosius vėžio simptomus: kurios rūšies vėžį nustatyti sunkiausia (1)
Nors medikai sako, kad vėžys nėra mirties nuosprendis, vos išgirdę diagnozę mes pirmiausiai pamanome apie tai. Didžiausia problema ta, kad vėžys neskauda, o kai jau pasireiškia, dažnai tai būna vėlyva stadija, kuri sunkiai pagydoma. Visgi egzistuoja tam tikri simptomai, kurie turėtų mus kuo greičiau atvyti pas gydytoją. Taigi ką reikia žinoti?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kokius tyrimus verta daryti?
Pasak Onkologijos instituto gydytojos radiologės dr. Rūtos Briedienės, egzistuoja vos kelios profilaktinės programos, kurių pagalba aptinkamos ankstyvos vėžio stadijos: krūties, gimdos kaklelio, žarnyno ir prostatos. Visų šių programų veiksmingumas įrodytas – joms keliamas tikslas, kad anksti nustatyto vėžio gydymas būtų efektyvus, t. y. žmogų būtų galima išgydyti arba prailginti jo gyvenimą. Pavyzdžiui, kas iš to, jei rasi labai ankstyvą kasos vėžį, kai vis tiek nėra efektyvaus gydymo. Taip pat bloga prognoze pasižymi kepenų, plaučių vėžys.
„Žmogus – gyvas organizmas ir pakitusios ląstelės užsimezga kiekvieną dieną, tačiau mūsų imuninė sistema jas sunaikina. Todėl tikrintis dėl visų organų vėžio yra šiek tiek beprasmiška. Tuomet būtų galima tik tuo užsiimti, bet vis tiek kažką pražiopsotum. Todėl reikėtų aktyviau naudotis prevencinėmis programomis bei akyliau stebėti tik tuos organus, kuriems gali pakenkti mūsų gyvenimo įpročiai. Tarkime, sėdimą darbą dirbanti vyresnio amžiaus moteris, mėsėdė, nevalganti vaisių ir daržovių, turi didesnę riziką susirgti žarnyno vėžiu. Jei žmogus mėgsta labai aštriai valgyti, reikėtų dažniau ieškoti skrandžio vėžio. Japonai dėl to, kad valgo daug žalios žuvies, iš tiesų turi skrandžio vėžio profilaktikos programą. Tarp rūkalių paplitęs burnos, stemplės, plaučių vėžys. Visgi būna atvejų, kai vėžys – kaip perkūnas iš giedro dangaus, pakerta visiškai sveiką žmogų“, - pasakojo medikė.
Pašnekovė įspėjo būti atidesniems ir tuos žmones, kurių šeimose daug narių sirgo vėžiu – pavyzdžiui, senelė, teta, sesuo. Tai nebūtinai genetinis paveldėjimas – jis nėra dažnas. Tačiau tos pačios šeimos narius veikia ta pati aplinka – jie panašiai maitinasi, turi panašių įpročių, todėl ligos gali atsikartoti.
„Vėžio žymenų nustatymas taip pat nėra labai tikslus dalykas. Jei būtų įmanoma pagal kažkokį žymenį atrinkti sergančiuosius, tai seniai būtų padaryta. Kita vertus, pavojingesni ne beprasmiški tyrimai, o priešingas požiūris. Mes jį vadiname stručio simptomu. Žmogus taip bijo vėžio, kad stengiasi nematyti jokių su juo susijusių simptomų. Štai neseniai pas mus lankėsi 48 metų moteris – verslininkė, iš Vilniaus, ne iš provincijos, su šukuosena, raudonai padažytomis lūpomis ir perlų karoliais, o jos krūtis išpuvusi, net kvapas sklinda. Jau matosi, kad vėžys išplito į kaklą, nes limfmazgiai padidėję, tačiau ji derasi dėl gydymo, kad viskas būtų atlikta kuo greičiau ir nesutrukdytų jos verslo planams“, - teigė R. Briedienė.
Kokie pirmieji vėžio simptomai
Pasak pašnekovės, didžiausia bėda, kad vėžys neskauda. Jeigu jis skaudėtų, žmonės ateitų labai anksti, juk pas gydytoją atveja net menkiausias danties skausmas. Vėžio atveju žmogus susirūpina nebent prasidėjus kraujavimui – iš dantenų, iš spenelio, iš ginekologinių takų, su šlapimu ar išmatomis. Tai nereiškia, kad būtinai bus vėžys, tačiau tai gali būti vienas iš ankstyvų simptomų. Taip pat lengvai pastebimi odos pokyčiai – išsigaubimas, keistas apgamas ar žaizdelė, kuri negyja, guzelis po oda, krūties formos pasikeitimas.
Kas kita, jei auglys atsiradęs vidaus organuose. Mes paprastai neįsiklausome į savo kūną, todėl nejaučiame savijautos pokyčių, o kai jau pagelsta oda, nes navikas užspaudė kepenų latakus, toks simptomas praktiškai bevertis. Jau praktiškai niekuo negalima padėti.
„Todėl reikėtų prisiminti profilaktinius tikrinimus, į kuriuos paprastai numojame ranka. Net jei darbovietė reikalauja sveikatos pažymos, stengiamės ją gauti kuo lengvesniu būdu. Tačiau tai gera proga pasidaryti ne tik paprastą kraujo tyrimą, bet ir išsitirti plaučius, inkstus, kepenis. Tik tokiu būdu įmanoma pastebėti ankstyvąją vėžio stadiją. Deja, paprastai vidaus organų žmonės nesitiria, o kai pradeda skaudėti nugarą (tai vienintelis ankstyvas vėžio simptomas), pirmiausiai bėda suverčiama stuburui. Taip pat sunkiai nustatomas kaulų auglys – dažnai skausmas siejamas su visai kitais dalykais. Atskira kategorija – smegenų navikai. Jie gali pasireikšti tik elgesio pokyčiais, tačiau tai galima suversti ant bet ko – naujo darbo, nuovargio, streso, oro. Pagrindinis bet kokio vėžio simptomas – lėtinis nuovargis, nelabai norisi valgyti, nesinori mėsos. Tačiau kas šiais laikais jaučiasi nepavargęs? Taigi vėžys ne veltui gavo tokį pavadinimą – jo iš tiesų tenka paieškoti po akmenimis. Ir kol kas nesugalvota universalaus metodo, kaip tai daryti“, - pasakojo medikė.
Taip pat ir skrandžio vėžys, net pasireiškęs simptomais, ilgai nediagnozuojamas, nes gydoma nuo kitų skrandžio ligų. Vaistai apmalšina simptomus, o auglys auga toliau. Ginekologinių organų vėžys gan ilgai niekuo nepasireiškia ir anksti nustatomas nebent atsitiktinai. Lengviau nustatyti šlapimo takų vėžį, kadangi sutrinka šlapinimasis. Taip pat anksti pasireiškia stemplės vėžys, nes žmogui sutrinka rijimas, tačiau jis nėra iš tų, kurie labai gerai pagydomi.
Pernelyg dažni tyrimai dėl vėžio didina riziką juo susirgti
Pasak Onkologijos instituto direktoriaus pavaduotojo dr. Vydmanto Atkočiaus, ieškoti vėžio, kai nėra jokių simptomų, yra ne tik brangu, bet ir netikslinga.
„Diskutuojama, ar reikia plaučių vėžio profilaktikos programos, kai nuo tam tikro amžiaus būtų daromos nuotraukos visiems žmonėms. Apie tai pradėta kalbėti tik tuomet, kai atsirado aparatūra, galinti padaryti nuotrauką su nedidele apšvitos doze. Mat radiacijos dozės žmogaus organizme kaupiasi. Pavyzdžiui, Amerikoje vienu metu kompiuteriniu tomografu žmonės tirdavosi kas mėnesį, kol tai buvo įvardinta kaip problema. Beje, Lietuvoje prieš antrą pasaulinį karą buvo batų matavimo įrenginys su rentgenu: įkiši koją į batą ir iš vidaus matai visą vaizdą. Dabar jau įrodyta, kad tokia pasikartojanti spinduliuotė sukeldavo vėžį. Taigi bet kokie radiologiniai tyrimai turi du galus. Pavyzdžiui, norint apžiūrėti kiaušides, jei moteris yra stambi, reikia labai didelės radiacijos dozės. Net jei tai daroma kartą per metus, yra tikimybė, kad po 30 metų moteris gali susirgti kurios nors rūšies vėžiu vien todėl, kad dažnai tyrėsi dėl vėžio.
Be to, radiologinio tyrimo neužtenka. Jei pamatai plaučių nuotraukoje kažkokį darinį, patamsėjimą, tai dar nereiškia, kad tai vėžys. Reikia daryti biopsiją. Taigi žmogų tenka traumuoti ir daugeliu atvejų paaiškėja, kad tai nėra vėžys. Kita vertus, pataikyti tiksliai į darinį, kol jis dar visai mažas, gana sunku. Taigi diagnostika ne visada tiksli. Štai ir tiriant prostatą, kol nebuvo galima matyti vaizdo iš vidaus, buvo duriamos kelios adatos, tačiau tai neužtikrindavo 100 proc. tikimybės, kad pavyks paimti medžiagos iš ten, iš kur reikia“, - pasakojo mokslininkas.
Pašnekovo teigimu, šiuo metu egzistuoja biomarkeriai, bet jie labai brangūs ir taip pat nebūtinai tikslūs, pavyzdžiui, tiksliai nenurodo vėžio rūšies. Dėl tikslumo reikia naudoti kelis markerius. Jeigu jie visi rodo daugiau nei 50 proc. vėžio tikimybę, gal jau ir galima teigti, kad 95 proc. yra vėžys. Bet toks tyrimas – labai brangus. Todėl, V. Atkočiaus manymu, lieka vienintelis būdas – naudotis jau patikrintomis vėžio profilaktikos programomis bei save stebėti.
Onkologijos instituto iniciatyva rugsėjo mėnesį Lietuvoje vyks tarptautinė konferencija „Nuo mokslinių tyrimų iki klinikinės praktikos: iššūkiai kovoje prieš vėžį“. Joje medikai ir mokslininkai iš daugiau kaip 20 užsienio šalių aptars socioekonominius vėžio gydymo aspektus, naujų technologijų, diagnostikos, medikamentinės, spindulinės terapijos onkologijoje, naujų metodikų taikymo galimybes ir kitas aktualias temas.
Kurios rūšies vėžys Lietuvoje nustatomas anksčiausiai ir vėliausiai
Vėžio registro duomenimis, mūsų šalyje kasmet diagnozuojama per 17 800 naujų vėžio atvejų. 2011 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 88 597 sergantys vėžiu asmenys, 18 540 iš jų nuo onkologinės ligos nustatymo buvo išgyvenę daugiau nei 10 metų. Dažniausias piktybinis navikas Lietuvoje – priešinės liaukos (prostatos) (per 2700 atvejų per metus ). Jis sudaro apie 15 proc. visų naujų vėžio atvejų. 14 proc. ir 9 proc. naujų vėžio atvejų sudaro odos piktybiniai navikai (be melanomos) ir storosios žarnos vėžys. Ketvirtą ir penktą vietą užima krūties ir plaučių piktybiniai navikai.
2011 m. duomenimis, vyrams dažniausiai diagnozuojami priešinės liaukos (30 proc.), plaučių (13 proc.) ir odos (be melanomos) bei storosios žarnos piktybiniai navikai (po 9 proc.) navikai; tarp moterų daugėja odos piktybinių navikų (18,6 proc.). Krūties vėžys ir storosios žarnos piktybiniai susirgimai užima antrą ir trečią vietas (atitinkamai 17,6 proc. ir 9,2 proc.).
Tarp mirčių nuo vėžio Lietuvoje pirmauja plaučių vėžys. 2011 m. nuo šios ligos mirė 1399 žmonės (17 proc. mirčių nuo vėžio). Beveik 13 proc. mirusiųjų nuo vėžio sudarė mirę nuo storosios žarnos navikų, 8 proc. ir 7 proc. mirčių nuo vėžio sudarė skrandžio ir krūties vėžys.
Pasak Onkologijos instituto mokslininkės Giedrės Smailytės, susirgusiųjų vėžiu išgyvenamumo rodikliai skiriasi priklausomai nuo naviko lokalizacijos. Geriausiai išgyvena (per 80 proc.) sergantieji skydliaukės, lūpos ir priešinės liaukos vėžiu, Hodžkino limfoma. Nepaisant pažangos, kai kurių lokalizacijų gydymas tebėra neefektyvus: pavyzdžiui, smegenų, tulžies pūslės, plaučių, stemplės, kepenų ir kasos vėžio, kurį diagnozavus 5 metų išgyvenamumas nesiekia 20 proc.
„Lietuvoje onkologinėmis ligomis susirgusiųjų išgyvenamumo rodikliai palyginti su Šiaurės ir Vakarų Europos šalimis yra mažesni. Tai ypač būdinga geros prognozės navikams, t. y. tiems, kuriems egzistuoja efektyvios gydymo priemonės. Neabejotinai esminę įtaką turi ankstyva diagnostika. Pavyzdžiui, susirgusiųjų krūties vėžiu 5 metų išgyvenamumo rodiklis, kai liga diagnozuota I stadijoje, siekia 90 proc., tačiau II stadijos atveju – jau 75 proc. IV – tik 14 proc. Anksti diagnozavus prostatos vėžį, 5 metų išgyvenamumo rodiklis siekia 100 proc. Storosios žarnos vėžio atveju, jei liga diagnozuota I stadijoje, išgyvena 82 proc. pacientų, jei liga diagnozuota IV stadijoje – vos 6 proc. Net ir susirgus plaučių vėžiu (tai labai blogos prognozės navikas), ligos stadija svarbi: kai ji diagnozuota I stadijoje, 5 metus išgyvena 33 proc. pacientų, II stadijoje – 16 proc., IV stadijoje – tik 1,3 proc.“, - teigė G. Smailytė.
Daugiausia ankstyvose stadijose Lietuvoje diagnozuojama odos piktybinių navikų, taip pat daug skydliaukės navikų (70 proc.), krūties (60 proc.) ir prostatos vėžys (per 50 proc.). Ankstyvas stemplės, kasos ir plaučių vėžys diagnozuojamas 20 proc. atvejų, o kepenų – tik 10 proc. atvejų.
(26)
(0)
(23)