Skausminga šiuolaikinio nuskausminimo istorija (0)
Vieną rytą Bostono (JAV) Masačiusetso bendrosios ligoninės chirurgijos amfiteatre nutiko vienas iš svarbiausių medicinos istorijos įvykių. Būtent toje vietoje 1846 metų spalio 16 dieną odontologas, vardu Williamas T. G. Mortonas, pirmąkart panaudojo efektyvią anesteziją operuojamam pacientui.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pagrindiniais tikrų tikriausios medicinos revoliucijos, įvykusios 1846 metų spalio 16 dieną, herojais tapo nuovokus chirurgas Johnas Warrenas ir nervingas jaunuolis Glennas Abbottas, kuriam iš kairės kaklo pusės reikėjo pašalinti kraujagyslinį darinį, rašo pbs.org.
Ir J. Warrenui, ir G. Abbottui operacija praėjo sėkmingai ir be skausmo, nors kai kurie liudininkai pažymėjo, kad prieš operacijos pabaigą G. Abbottas šiek tiek judėjo. Atlikęs darbą ir besisukdamas nuo operacinių stalų į auditoriją, pilną amo netekusių studentų, J. Warrenas tarė: „Ponai, tai ne apgaulė!“
W. Mortonas savo anestezijai panaudotą medžiagą pavadino „Leteonu“ („Letheon“), pagal graikų mitologijoje minimą užmaršties upę Letą, kuri pasak legendų, ištrindavo skausmingus prisiminimus. Tiesa, W. Mortono išradimas buvo tikrai ne toks fantastiškas, kaip Letos vanduo – tai tebuvo dietileteris (arba, paprasčiau, eteris).
Kad ir kokia būtų jo sudėtis, Leteonas daugybę verslių bei išradingų chirurgų paskatino kurti ir tobulinti daugybę gyvybę gelbstinčių procedūrų, kurios ir iki šios teikia naudą žmonijai.
Ir nors anestezijos atradimo faktas žmonijai buvo tikra palaima, pačiam didžiajam išradėjui W. Mortonui ji daugiau pakenkė nei padėjo.
W. Mortonas dantų ligų studijas pradėjo 1840 metais, Baltimorės mieste (JAV). Jau po dvejų metų Hartforde jis pradėjo savo praktiką ir dirbo bendrai su dantų gydytoju Horace'u Wellsu. Tuomet chirurgai savo pacientams nedaug ką tegalėjo pasiūlyti nuo skalpelių ir dantų traukimo sukeliamo skausmo – nebent alkoholį ar opijų.
Nuo pat XVIII a. pabaigos iki XIX a. penkto dešimtmečio medikai ir chemikai eksperimentavo su visokiausiais junginiais – azoto oksidu, eteriu, anglies dvideginiu ir panašiai, tačiau rezultatai nebuvo džiuginantys. Tais laikais, kai apie kasdieninę dantų higieną ir fluoridus niekas nebuvo girdėjęs, pragariškai skausmingi dantų traukimai buvo neatskiriama žmonių būties dalis. Galų gale prie medikų ir chemikų vykdomų saugių bei efektyvių anestezijos priemonių paieškų prisijungė ir odontologai.
Maždaug tuo metu W. Mortonas ir H. Wellsas atliko eksperimentus su azoto oksidu ir netgi 1845 metais atliko viešą demonstraciją Harvardo medicinos mokykloje. Tiesa, eksperimentas nebuvo sėkmingas – studentui, sutikusiam tapti eksperimento objektu, nepavyko skausmo nuslopinti visiškai, o eksperimento vykdytojai buvo pažeminti. W. Mortono ir H. Welso keliai draugiškai išsiskyrė, bet W. Mortonas anestetikų paieškų nenutraukė.
Metais anksčiau, 1844-aisiais, studijuojant Harvardo medicinos mokykloje (tiesa, studijas teko nutraukti dėl finansinių sunkumų), W. Mortonas lankė chemijos profesoriaus Charleso Jacksono paskaitas. Vienos iš šių paskaitų metu buvo pasakojama, kaip paprastas organinis tirpiklis, eteris, gali būti panaudojamas sukelti žmogui sąmonės praradimą ir netgi nejautrą.
1846 metų vasarą, prisimindamas išklausytas paskaitas, W. Mortonas įsigijo kelis šios medžiagos buteliukus iš vietinės cheminių medžiagų parduotuvės ir pradėjo eterio garus bandyti pats, bei su gyvūnėliais. Patenkintas medžiagos saugumu ir patikimumu, jis pradėjo eteriu anestezuoti ir savo pacientus.
Netrukus prie W. Mortono kabineto durų rikiavo doleriais mojuojančių turtingų bostoniečių eilės. W. Mortonas džiaugėsi iki tol neįprasta finansine sėkme, bet greitai susivokė, kad Leteonas yra tinkamas ne tik dantims traukti.
W. Mortono pasiūlytos medžiagos veiksmingumo sėkminga demonstracija Masačūsetso bendrojoje ligoninėje patį atradėją transformavo iš turtingo dantų gydytojo į pasaulinio garso gydytoją.
Bet šlovė labai greitai išblėso, o gera reputacija netruko pavirsti pasauliniu pasipiktinimu ir panieka. Medicinos pasaulio atstovai negailėjo W. Mortonui kritikos už tai, kad jis norėjo registruoti išimtinį Leteono patentą.
XIX a. viduryje JAV medicinos pasaulyje pelnytis iš atradimų, kurie teikė naudą visai žmonijai, buvo neįprasta ir netgi kritikuotina už godumą. Ši kritika itin gerai „lipo“ prie patento, kuris aprašė lengvai gaunamą eterį.
Kol W. Mortonas sukosi tik dantų medicinos srityje, daugelio medikų manymu, jis galėjo elgtis kaip tinkamas. Bet jeigu jis norėjo, kad Leteoną pradėtų naudoti medikai ir chirurgai, jis turėjo prisitaikyti prie to, kas tuometiniams medikams atrodė etiška ir atitiko jų idealus.
W. Mortonas agresyviai atmetė tokius pasiūlymus. Ir tuo pats sau pakenkė. Be to, prasidėjo nesutarimai su buvusiu kolega H. Wellsu, kuris pareikalavo savo dalies. Pinigų pareikalavo ir medikas iš Džordžijos valstijos Crawfordas W. Longas, tvirtinęs, kad jau 1842 metais naudojo azoto oksidą ir eterį, bet buvo per daug užsiėmęs, kad tai aprašytų. Pyrago dalies norėjo ir W. Mortonui idėją pakišęs profesorius C. Jacksonas.
Nors tais laikais daug kas eksperimentavo su potencialiais anestetikais, W. Mortonas buvo pirmasis, kuris sugalvojo aparatą, per kurį operacijos metu buvo kvėpuojama eterio garais.
Šis aparatas buvo sudarytas iš stiklinės kolbos su mediniu kamščiu, kuris leido operacijos metu kontroliuoti eterio garų kiekį kvėpuojamame ore.
Tai buvo itin svarbi atradimo dalis, mat ir kiti eksperimentatoriai – taip pat H. Wellsas ir C. Longas – negalėjo užtikrinti greito anestetinės būsenos nutraukimo bei dažnai perdozuodavo nuskausminančios medžiagos.
Taigi, W. Mortono genialumas pasireiškė ne tik gebėjime pastebėti ypatingas eterio savybes, bet ir grubaus, bet mokslinio eterio vartojimo reguliavimo mechanizmo sukūrime, kuris iš esmės tapo naujos medicinos atšakos – anesteziologijos – pagrindu.
Tiesa, jo nuopelnus ne visi vertino taip visapusiškai. Todėl W. Mortonui iki pat gyvenimo galo teko kovoti su tyliomis ir garsiomis juodinimo kampanijomis, o paskutines gyvenimo dienas jis praleido bandydamas pataisyti savo suteptą reputaciją. W. Mortonas 1868 metais mirė skurde ir kartėlyje. Ir tik po daugelio dešimtmečių jis buvo sugrąžintas į teisėtai jam priklausančią vietą daugiausiai žmonijai nusipelniusių medikų panteone.
W. Mortono siekis įveikti skausmą labai stipriai prisidėjo prie medicinos ir žmonių sveikatos, nors asmeninės ir finansinės sėkmės atradimo autoriui taip ir nesuteikė.
Žinoma, nors W. Mortono pasiekimai ir nėra paneigiami, jis tebuvo žmogus. Ir, kaip ir daugumai žmonių, jam norėjosi patenkinti šlovės, garbės, profesinės sėkmės bei asmeninio ego poreikį, o šio tikslo buvo siekiama kartais ne iki galo apgalvojant visas veiksmų pasekmes.
Ir J. Warrenui, ir G. Abbottui operacija praėjo sėkmingai ir be skausmo, nors kai kurie liudininkai pažymėjo, kad prieš operacijos pabaigą G. Abbottas šiek tiek judėjo. Atlikęs darbą ir besisukdamas nuo operacinių stalų į auditoriją, pilną amo netekusių studentų, J. Warrenas tarė: „Ponai, tai ne apgaulė!“
W. Mortonas savo anestezijai panaudotą medžiagą pavadino „Leteonu“ („Letheon“), pagal graikų mitologijoje minimą užmaršties upę Letą, kuri pasak legendų, ištrindavo skausmingus prisiminimus. Tiesa, W. Mortono išradimas buvo tikrai ne toks fantastiškas, kaip Letos vanduo – tai tebuvo dietileteris (arba, paprasčiau, eteris).
Kad ir kokia būtų jo sudėtis, Leteonas daugybę verslių bei išradingų chirurgų paskatino kurti ir tobulinti daugybę gyvybę gelbstinčių procedūrų, kurios ir iki šios teikia naudą žmonijai.
Ir nors anestezijos atradimo faktas žmonijai buvo tikra palaima, pačiam didžiajam išradėjui W. Mortonui ji daugiau pakenkė nei padėjo.
W. Mortonas dantų ligų studijas pradėjo 1840 metais, Baltimorės mieste (JAV). Jau po dvejų metų Hartforde jis pradėjo savo praktiką ir dirbo bendrai su dantų gydytoju Horace'u Wellsu. Tuomet chirurgai savo pacientams nedaug ką tegalėjo pasiūlyti nuo skalpelių ir dantų traukimo sukeliamo skausmo – nebent alkoholį ar opijų.
Nuo pat XVIII a. pabaigos iki XIX a. penkto dešimtmečio medikai ir chemikai eksperimentavo su visokiausiais junginiais – azoto oksidu, eteriu, anglies dvideginiu ir panašiai, tačiau rezultatai nebuvo džiuginantys. Tais laikais, kai apie kasdieninę dantų higieną ir fluoridus niekas nebuvo girdėjęs, pragariškai skausmingi dantų traukimai buvo neatskiriama žmonių būties dalis. Galų gale prie medikų ir chemikų vykdomų saugių bei efektyvių anestezijos priemonių paieškų prisijungė ir odontologai.
Maždaug tuo metu W. Mortonas ir H. Wellsas atliko eksperimentus su azoto oksidu ir netgi 1845 metais atliko viešą demonstraciją Harvardo medicinos mokykloje. Tiesa, eksperimentas nebuvo sėkmingas – studentui, sutikusiam tapti eksperimento objektu, nepavyko skausmo nuslopinti visiškai, o eksperimento vykdytojai buvo pažeminti. W. Mortono ir H. Welso keliai draugiškai išsiskyrė, bet W. Mortonas anestetikų paieškų nenutraukė.
Metais anksčiau, 1844-aisiais, studijuojant Harvardo medicinos mokykloje (tiesa, studijas teko nutraukti dėl finansinių sunkumų), W. Mortonas lankė chemijos profesoriaus Charleso Jacksono paskaitas. Vienos iš šių paskaitų metu buvo pasakojama, kaip paprastas organinis tirpiklis, eteris, gali būti panaudojamas sukelti žmogui sąmonės praradimą ir netgi nejautrą.
1846 metų vasarą, prisimindamas išklausytas paskaitas, W. Mortonas įsigijo kelis šios medžiagos buteliukus iš vietinės cheminių medžiagų parduotuvės ir pradėjo eterio garus bandyti pats, bei su gyvūnėliais. Patenkintas medžiagos saugumu ir patikimumu, jis pradėjo eteriu anestezuoti ir savo pacientus.
Netrukus prie W. Mortono kabineto durų rikiavo doleriais mojuojančių turtingų bostoniečių eilės. W. Mortonas džiaugėsi iki tol neįprasta finansine sėkme, bet greitai susivokė, kad Leteonas yra tinkamas ne tik dantims traukti.
W. Mortono pasiūlytos medžiagos veiksmingumo sėkminga demonstracija Masačūsetso bendrojoje ligoninėje patį atradėją transformavo iš turtingo dantų gydytojo į pasaulinio garso gydytoją.
Bet šlovė labai greitai išblėso, o gera reputacija netruko pavirsti pasauliniu pasipiktinimu ir panieka. Medicinos pasaulio atstovai negailėjo W. Mortonui kritikos už tai, kad jis norėjo registruoti išimtinį Leteono patentą.
XIX a. viduryje JAV medicinos pasaulyje pelnytis iš atradimų, kurie teikė naudą visai žmonijai, buvo neįprasta ir netgi kritikuotina už godumą. Ši kritika itin gerai „lipo“ prie patento, kuris aprašė lengvai gaunamą eterį.
Kol W. Mortonas sukosi tik dantų medicinos srityje, daugelio medikų manymu, jis galėjo elgtis kaip tinkamas. Bet jeigu jis norėjo, kad Leteoną pradėtų naudoti medikai ir chirurgai, jis turėjo prisitaikyti prie to, kas tuometiniams medikams atrodė etiška ir atitiko jų idealus.
W. Mortonas agresyviai atmetė tokius pasiūlymus. Ir tuo pats sau pakenkė. Be to, prasidėjo nesutarimai su buvusiu kolega H. Wellsu, kuris pareikalavo savo dalies. Pinigų pareikalavo ir medikas iš Džordžijos valstijos Crawfordas W. Longas, tvirtinęs, kad jau 1842 metais naudojo azoto oksidą ir eterį, bet buvo per daug užsiėmęs, kad tai aprašytų. Pyrago dalies norėjo ir W. Mortonui idėją pakišęs profesorius C. Jacksonas.
Nors tais laikais daug kas eksperimentavo su potencialiais anestetikais, W. Mortonas buvo pirmasis, kuris sugalvojo aparatą, per kurį operacijos metu buvo kvėpuojama eterio garais.
Šis aparatas buvo sudarytas iš stiklinės kolbos su mediniu kamščiu, kuris leido operacijos metu kontroliuoti eterio garų kiekį kvėpuojamame ore.
Tai buvo itin svarbi atradimo dalis, mat ir kiti eksperimentatoriai – taip pat H. Wellsas ir C. Longas – negalėjo užtikrinti greito anestetinės būsenos nutraukimo bei dažnai perdozuodavo nuskausminančios medžiagos.
Taigi, W. Mortono genialumas pasireiškė ne tik gebėjime pastebėti ypatingas eterio savybes, bet ir grubaus, bet mokslinio eterio vartojimo reguliavimo mechanizmo sukūrime, kuris iš esmės tapo naujos medicinos atšakos – anesteziologijos – pagrindu.
Tiesa, jo nuopelnus ne visi vertino taip visapusiškai. Todėl W. Mortonui iki pat gyvenimo galo teko kovoti su tyliomis ir garsiomis juodinimo kampanijomis, o paskutines gyvenimo dienas jis praleido bandydamas pataisyti savo suteptą reputaciją. W. Mortonas 1868 metais mirė skurde ir kartėlyje. Ir tik po daugelio dešimtmečių jis buvo sugrąžintas į teisėtai jam priklausančią vietą daugiausiai žmonijai nusipelniusių medikų panteone.
W. Mortono siekis įveikti skausmą labai stipriai prisidėjo prie medicinos ir žmonių sveikatos, nors asmeninės ir finansinės sėkmės atradimo autoriui taip ir nesuteikė.
Žinoma, nors W. Mortono pasiekimai ir nėra paneigiami, jis tebuvo žmogus. Ir, kaip ir daugumai žmonių, jam norėjosi patenkinti šlovės, garbės, profesinės sėkmės bei asmeninio ego poreikį, o šio tikslo buvo siekiama kartais ne iki galo apgalvojant visas veiksmų pasekmes.
(10)
(0)
(2)