Mokslininkai, ištyrinėję El Sidrón oloje (Ispanija) rastų neandertaliečių liekanas, ant jų dantų rado kalcifikuotų dantų akmenų. Praėjusiais metais publikuoti ir dantų akmenų tyrimo rezultatai – mokslininkai tikina, kad šios išnykusios žmonėms artimos rūšies atstovai buvo tikri kulinarai ir vaistininkai, mat virėsi sau daržoves ir sveikatą taisydavosi karčiomis vaistingosiomis žolėmis – ramunėlėmis, kraujažolėmis.

Kitaip tariant, mokslininkai, kuriems vadovavo Karen Hardy, dirbanti Katalonijos Tyrimų ir pažangiųjų studijų institute (Barselona, Ispanija) tikino, kad neandertaliečiai nebuvo besmegeniai plėšrūnai. Jie buvo protingi, racionalūs žmonės, galintys maitintis balansuotai ir pasigydyti, kai sveikata sušlubuoja. Pasak mokslininkų, mums derėtų keisti savo nuomonę apie šiuos labai seniai išnykusius žmonių giminaičius, rašo „The Guardian“.

Tačiau Barselonos mokslininkams iššūkį metė Londono (Jungtinė Karalystė) Gamtos istorijos muziejaus mokslininkai, kiek kitaip pažvelgę į dantų apnašų tyrimo rezultatus. Pasak jų, Ispanijoje atliktas tyrimas neįrodo, kad neandertaliečiai buvo rafinuoti žmonės, virę daržoves ir vartoję vaistažoles. Londone dirbantys mokslininkai rado lygiai taip pat tikėtiną paaiškinimą, dėl ko ant dantų rasta mikroskopinių žolelių ir daržovių liekanų. Bet jų siūloma tiesos versija šiuolaikiniams žmonėms gali skrandį išversti išvirkščiai.

Laura Buck ir Chrisas Stringeris leidinyje „Quaternary Science Reviews“ publikuotame straipsnyje aiškina, kad augalų ir žolių liekanos ant neandertaliečių dantų galėjo atkeliauti iš visai kitokio šaltinio: gali būti, kad prieš neandertaliečius tas žoles suvalgė elniai, bizonai ir kiti žolėdžiai gyviai, kuriuos sumedžiojo pirmykščiai žmonės.

„Daugelis medžiotojų-rinkėjų, kaip pat inuitai, kri ir juodakojai indėnai, valgo tokių gyvūnų, kaip elniai, skrandžio turinį, nes tai yra geras vitamino C ir mikroelementų šaltinis. Pavyzdžiui, inuitai mano, kad gyvūno skrandžio turinys yra ypatingas delikatesas, kurio konsistencija ir skonis yra panašūs į varškės sūrį. Bent jau man taip buvo sakoma“, - aiškina C. Stringeris.

Žolėdžių gyvūnų skrandžių turinys ypatingas tuo, kad jame gausu neseniai, priešų pat sumedžiojimą, suvalgytų augalų liekanų. Kratant ir valgant gyvūnų skrandžių turinį, šios žoles liekanos pernešamos ant medžiotojų dantų. O tuomet, kai patys medžiotojai žūva ar miršta dėl natūralių priežasčių, dantyse įstrigusios liekanos tampa šiuolaikinių paleontologų tiriamąja medžiaga.

„Klaidinga manyti, kad augaliniai fragmentai ant dantų atsirado dėl to, kad mėsėdžiai – šiuo atveju neandertaliečiai – sąmoningai maitinosi rūpestingai sudaryta balansuota dieta ar kad žoleles jie valgė dėl jų sveikatą stiprinančių savybių. Iš tiesų, tos liekanos ant dantų galėjo atsirasti vien dėl to, kad neandertaliečiai mėgo maitintis užmuštų gyvūnų skrandžio turiniu“, - sakė L. Buck.

C. Stringeris jai antrino: „Neandertaliečiai Europoje gyveno per daugelį šaltų laikotarpių ir įdomu pažymėti, kad daugelis šiuolaikinių žmonių iš medžiotojų-rinkėjų bendruomenių, besimaitinančių gyvūnų skrandžio turiniu – pavyzdžiui, inuitai – taip pat gyvena šiauriniuose regionuose. Kitaip tariant, tai yra elgsena, būdinga bendruomenėms, prisitaikiusioms prie gyvenimo šaltomis sąlygomis. O jeigu įvertintumėte tuos sunkius laikus ir didelių mėsėdžių medžioklės vargus, būtų suprantama, kad maistingo skrandžio turinio niekas neišmestų“.

Visgi mokslininkai pabrėžia, jog jie nesako, kad neandertaliečiai jokiu būdu nesimaitino daržovėmis ar nevartojo vaistingųjų žolelių. „Norime pasakyti, kad vien ant neandertaliečių dantų likusios dalelės yra nepakankamai stiprus pagrindas teigti, jog jie taip darė. Esama ir kitų paaiškinimų, pavyzdžiui, kad jie valgė užmuštų gyvūnų organus“.

Komentarai (0)