XVIII amžiaus pradžioje įtvirtinęs savo akademinį statusą Edmundas Halėjus susikoncentravo į darbą, kurį buvo pradėjęs daugiau nei prieš 20 metų. Mokslininko taikiklyje vėl atsidūrė kometų ir žvaigždžių orbitos.

Halėjo kometa – tai dangaus šviesulys, kurį žmonės skirtingai interpretavo nuo pat istorijos pradžios. Ji apipinta mitais ir legendomis. Šaltiniuose yra užfiksuota 30 žinomų jos pasirodymų. Kometos pasirodymai siejami su istoriniais ir mitologiniais įvykiais, tokiais kaip karų datos, Jėzaus gimimas bei pasaulio pabaiga. Rašytojas Markas Tvenas (gyvenęs 1835 – 1910 metais) gimė ir mirė, danguje bešvytint šiam dangaus kūnui. (Daugiau įdomybių, susijusių su Halėjo kometa, skaitykite čia).

Iškilusis astronomas

Garsiosios periodinės kometos orbitos nustatymas nebuvo vienintelis Edmundo Halėjaus nuopelnas astronomijoje. Siekdamas kuo tiksliau pažinti dangaus kūnų judėjimo mechanizmą, mokslininkas ilgai vykdė gausius žvaigždžių, kometų ir Saulės sistemos planetų stebėjimus bei lygino jų duomenis su senesniais, kitų astronomų vykdytais stebėjimais. Jis buvo apsiėmęs versti graikų geometro ir astronomo Apolonijaus raštus bei atidžiai studijavo Ptolemėjaus žvaigždžių katalogą. Jis taip pat siekė išleisti Džono Flamstydo stebėjimais paremtus žvaigždžių katalogus, sudarytus ilgamečio jo bendradarbiavimo su Halėjumi eigoje. Flamstydas pastarajam užmojui pasipriešino ir 1715 metais sudegino didžiąją dalį turėtos medžiagos.

Atidžiai stebėdamas Mėnulio judėjimą, Edmundas Halėjus tiksliau nei bet kuris kitas to meto astronomas numatė 1815 metais įvyksiantį Saulės užtemimą. Pasirėmęs XVII amžiaus škotų matematiko ir astronomo Džeimso Gregorijaus veikale „Optica Promota“ pasiūlytu atstumo tarp dangaus kūnų skaičiavimu metodu, Halėjus pritaikė Veneros skriejimo aplink Saulę stebėjimo duomenis ir 1716 metais pirmasis tiksliai apskaičiavo nuotolį tarp Saulės ir Žemės.

Halėjaus astronominiai interesai bei nuopelnai neapsiribojo Saulės sistemos ribose stebėtais objektais. Šio mokslininko teleskopas taip pat buvo nutaikytas į žvaigždes bei tarpžvaigždinius ūkus. Iki Halėjaus buvo manyta, kad žvaigždės viena kitos atžvilgiu yra stabilioje padėtyje, o juda tik kiti dangaus kūnai. Tačiau šis mokslininkas atkreipė dėmesį, kad trys iš ryškiausių dangaus žvaigždžių – Sirijus, Prokionas ir Arktūras – pakeitė savo santykines pozicijos nuo tada, kai jas stebėjo senovės graikai. Sirijaus padėtis pastebimai pasikeitė net nuo tada, kai prieš pusantro amžiaus šio šviesulio stebėjimus aprašė danų astronomas Tychas Brahė. Atidžiai įvertinęs stebėjimų duomenis, Halėjus priėjo išvados, kad šie neatitikimai negalėjo būti nulemti Žemės padėties pokyčių, ir atrado tai, kas dabar vadinama žvaigždžių savuoju judėjimu.

1720 metais, mirus aršiausiam Edmundo Halėjaus konkurentui Džonui Flamstydui, 64 metų mokslininkas gavo progą perimti jo užimtas pareigas Grinvičo observatorijoje ir tapo antruoju Karališkuoju astronomu. Beveik iki pat savo mirties 1742 metais Halėjus ėjo šias pareigas ir tęsė dangaus kūnų stebėjimus.

Universalusis mokslo inovatorius

Edmundo Halėjaus moksliniai interesai buvo platūs ir neapsiribojo astronomijos sritimi. Šis mokslininkas pasižymėjo neeiliniu gabumu apdoroti didžiulius kiekius informacijos, įžvelgti juose dėsningumus ir pritaikyti gautas išvadas praktiniams tikslams. Dar jaunystėje, susisteminęs informaciją apie paplitusius vėjus vandenynuose bei jų pasiskirstymą, jis sudarė ir paskelbė pirmąjį pasaulyje meteorologinį žemėlapį. Surinkęs ir suklasifikavęs smulkmenišką gyventojų amžiaus ir mirties datų demografinę medžiagą Vroclavo mieste, Halėjus 1673 metais pirmasis paskelbė statistiškai reikšmingą tyrimą apie gyventojų amžių ir mirtingumą populiacijoje. Šis darbas turėjo reikšmingos įtakos tolesnei statistikos mokslo raidai. Jis taip pat buvo pritaikytas Anglijos valdžios, nustatant gyvybės draudimo kainas priklausomai nuo draudžiamojo asmens amžiaus.

Viena iš sričių, kurioje taip pat nusipelnė aptariamasis anglų mokslininkas, buvo jūreivystė. Plaukiojęs jūromis nuo pat ankstyvos jaunystės, Edmundas Halėjus gerai išmanė šį meną. XVII amžiui artėjant prie pabaigos, jis ištobulino nardymo varpą – vieną pirmųjų povandeninei veiklai skirtų įrenginių, kurio teorinį modelį buvo aprašęs dar graikų filosofas Aristotelis. Halėjaus versijoje, prietaiso veikimas rėmėsi sunkiomis oro statinėmis, kurios siunčiamos iš paviršiaus į įrenginio vidų, tokiu būdu papildydamos nardytojo oro atsargas. Išbandydamas įrenginį, Halėjus kartu su penkiais kolegom buvo panėręs į 18 metrų gylį Temzės upėje ir išbuvo po vandeniu daugiau nei pusantros valandos. Halėjo varpas pradžioje buvo per sunkus ir vargiai galėjo būti pritaikomas praktikoje. Vėliau mokslininkas jį patobulino, įgalindamas narus išbūti po vandeniu daugiau nei 4 valandas.

Didelę savo laiko dalį Edmundas Halėjus skyrė Žemės magnetizmo ir magnetinio nuokrypio (neatitikimo tarp kompaso nurodomos Šiaurės ir tikrosios Šiaurės) problemai. Tarp 1698 ir 1702 metų jis vadovavo kelioms Anglijos valdžios finansuotoms mokslinėms ekspedicijoms šia tema Atlanto vandenyne. Halėjus buvo pirmasis, vadovavęs kelionėms britų kariniu laivu vien tik moksliniais sumetimais. Smulkmeniškai surinkęs magnetizmo nuokrypio duomenis ir sugretinęs juos su duomenimis iš ankstesnių kelionių Atlanto vandenyne, Edmundas Halėjus 1701 metais paskelbė darbą „General Chart of the Variation of the Compass“ („Bendroji kompaso nuokrypių schema“), kuriame paskelbė pirmąjį geomagnetinį žemėlapį. Žemėlapyje mokslininkas pažymėjo izolinijas, gautas sujungus taškus tose zonose, kuriose magnetinis nuokrypis yra vienodas. Šis veikalas labai pasitarnavo navigacijai, o minėtosios izolinijos kuriam laikui buvo pramintos „Halėjaus linijomis“.

Edmundas Halėjus buvo plataus profilio mokslininkas, be minėtų temų taip pat domėjęsis archeologija, rašęs apie potvynius, poliarines pašvaistes ir opijaus poveikį. Ne visais atvejais jis buvo teisus. Tyrinėdamas magnetizmą, mokslininkas manė, kad Žemėje yra 4 magnetiniai poliai – du Šiaurėje ir du Pietuose. Bene garsiausia Halėjaus klaida buvo tuščiavidurės Žemės hipotezė. Pasirėmęs klaidinga Izaoko Niutono „Principijoje“ iškelta mintimi, kad Žemės ir Mėnulio masių santykis turi būti 1 prie 26 (realus santykis yra 1 prie 81), mokslininkas priėjo išvados, kad Žemė turi būti kur kas lengvesnė nei manyta, o jos centras – tuščiaviduris. Kaip bebūtų keista, ši hipotezė vis dar sutinkama ir šiomis dienomis.

Nepaisant šių klaidų, Edmundo Halėjaus įnašas į mokslo raidą buvo milžiniškas. Kruopštus, kantrus ir įžvalgus šio mokslininko darbas pakėlė astronomijos bei geofizikos mokslą į naują lygmenį ir leido žmonijos pažinimui priartėti, jo paties žodžiais tariant, „arčiau dievų“.

Svarbiausių datų suvestinė:

1656 m. Edmundas Halėjus gimė.

1673 m. įstojo į Karalienės koledžą Oksfordo universitete ir paskelbė tyrimą apie gyvwentojų amžių bei mirtingumą populiacijoje.

1678 m. išleido pirmąjį pietinio dangaus pusrutulio žvaigždių katalogą ir buvo priimtas į Londono karališkąją draugiją.

1687 m. buvo išleistas Edmundo Halėjaus redaguotas ir finansuotas Izaoko Niutono veikalas „Philosophiae Naturalis Principia Mathematica“.

1691 m. sukonstravo nardymo varpą.

1701 m. sudarė pirmąjį geomagnetinį žemėlapį.

1703 m. tapo geometrijos profesoriumi Oksfordo universitete.

1705 m. paskelbė veikalą apie 24 kometų judėjimą, kuriame aprašė pirmąją atrastą periodinę kometą, stebėtą 1682 metais ir vėliau pavadintą Halėjaus vardu.

1716 m. apskaičiavo nuotolį tarp Saulės ir Žemės.

1718 m. atrado trijų ryškių žvaigždžių (Sirijaus, Arktūro, Prokiono) savąjį judėjimą.

1720 m. tapo Grinvičo observatorijos direktoriumi ir Karališkuoju astronomu.

1742 m. Edmundas Halėjus mirė.

1758 m. pasitvirtino Halėjaus prognozė ir jo stebėta periodinė kometa buvo vėl matoma danguje.

Komentarai (1)