Didžiųjų vulkanų (supervulkanų) išsiveržimai pasitaiko kur kas rečiau nei mokslininkai tikisi. Tai, pasak vulkanologų, yra todėl, kad super išsiveržimus ir mažesnio masto išsiveržimus sukelia iš esmės skirtingi procesai.

Supervulkanų suaktyvėjimas iki šiol mokslininkams buvo sunkiai nuspėjamas, nes iki šiol buvo naudojamas modelis, pagrįstas eile mažesnių išsiveržimų. Tačiau Ženevos universiteto profesorius Luca Caricchi ir jo komanda pasitelkė modeliavimus bei simuliacijas ištirti kuo daugiau vulkano išsiveržimo veiksnių: nuo kylančios magmos šilumos, iki jėgos, reikalingos pralaužti magmos ertmės viršų.

Rezultatai parodė, kad maži ugnikalniai, pavyzdžiui Italijos Strombolis, išsiveržia kai išsilydžiusios uolienos kyla iš žemės gelmių ir tuomet įstringa požeminėje ertmėje tol, kol susidaro pakankamas slėgis proveržiui į paviršių. Tačiau ertmės, kuriose kaupiasi magma didžiuosiuose vulkanuose, yra per daug didelės susidaryti tokiam slėgiui. Vienas iš pavyzdžių yra, po Jeloustouno nacionaliniu parku tūnantis, supervulkanas, paskutinį kartą išsiveržęs prieš 2 mln. metų.

Kaip teigia Ženevos universiteto mokslininkai, šio tipo vulkanų gelmėse išsilydžiusios uolienos kaupiasi tol, kol absoliutus plūdrumas sukuria kitokio tipo slėgį. Jo dėka, magmos ertmės paviršių pirmiausia įtrūksta ir atsiveria, o tada įvyksta išsiveržimas.

Profesorius Luca Caricchi ir jo bendradarbiai taip pat nustatė kokio dydžio magmos ertmės teoriškai gali egzistuoti. Maksimalus neišsiveržusio ugnikalnio magmos kameros dydis priklauso nuo balanso tarp jos storio ir horizontalios apimties. Didžiausias galimas magmos ertmės plotis būtų apie 90 kilometrų, o tūris apie 35.000 kubinių kilometrų. Joje tilptų septynis kartus daugiau magmos negu buvo išstumta per didžiausią žinomą išsiveržimą, vykusį prieš 28 mln. Metų ir suformavusį La Garita kalderą.

Skirtingų dydžių vulkanų veikimo principų išskyrimas padės mokslininkams ateityje tiksliau nuspėti jų išsiveržimo galimybes bei mastą.

Komentarai (0)