Didžiojo sprogimo tėvas nešiojasi jo šnypštimą telefone  (1)

Robertas Wilsonas ir Arno Penzias atsitiktinai atrado Didžiojo sprogimo (DS) pašvaistę 1964 m. Jų dabar pagarsėjęs antenos ragas, sukurtas Bell Labs kompanijai Naujajam Džersyje, turėjo gaudyti galaktikų spiečių ir supernovų likučių skleidžiamas radijo bangas. Tačiau kur ją benukreipdavo, ji fiksavo 3,5 K aukštesnę temperatūrą, nei turėtų.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Dabar žinome, kad tai sukėlė pirmieji po DS atsiradę fotonai, klaidžiojantys po kosmosą kaip mikrobangų spinduliuotė. Kaip išsiaiškino New Scientist, praėjusią savaitę imdama interviu atradimo penkiasdešimtmečio proga, Wilsonas laiko šių bangų garso įrašą savo mobiliajame telefone.

Koks buvo jūsų požiūris į visatos istoriją prieš atradimą?

Studijuojant, vieną kosmologijos kursą dėstė Seras Fredas Hoyle'as, britų astronomas, DS teorijos didžiausio konkurento, pastovios būklės visatos teorijos šalininkas. Iš filosofinio taško, pastovios būklės teorija be pradžios ir pabaigos, man išties patiko.

Koks buvo jausmas, kai pirmą kartą atradote tai, kas vėliau pasirodė esantis DS atšvaitas?

Tai buvo didelis nusivylimas. Antena buvo šiltesnė, nei turėtų 3,5 laipsnio. Praleidome devynis mėnesius tobulindami, tikrindami, kalibruodami, bet šis pusketvirto laipsnio skirtumas visur buvo toks pat, kad ir kur nukreipdavome anteną.

Jūs pavertėte savo antenos aptiktas radijo bangas garso bangomis, kad būtų paprasčiau analizuoti duomenis. Koks DS atšvaitų garsas?

[Išsiima telefoną ir paspaudžia „groti“] Štai taip atrodė garsas, nors šis įrašas padarytas vėliau.


Didžiojo sprogimo spinduliavimo šnypštimas
Maždaug 10 procentų šio triukšmo kyla iš kosminio mikrobangų fono. Kita, deja, yra sistemos triukšmai, tačiau tai geriausia, ką galėjome pasiekti. Daugiausia jo klausydavomės, norėdami pažiūrėti, ar veikia radaras ar dar kas nors – iš tiesų jo nesiklausydavome.

Yra garsi istorija apie antenoje sukamus balandžių lizdus. Nerimavote, kad triukšmą gali kelti jų išmatos. Kas nutiko balandžiams?

Sugaudėme balandžius ir išsiuntėme juos balandininkui Naujajame Džersyje, bet šis juos paleido ir po poros dienų paukščiai grįžo. Taigi, mokslo vardan mūsų technikas atsinešė šautuvą ir taip atėjo galas balandžiams.

Tai labai liūdna.

Taip, bet karvelių pasaulyje yra daugybė. Išnykimas jiems negresia.

Koks kilo jausmas, kai galiausiai suvokėte, ką atradote?

Arno ir aš buvome buvome laimingi radę bent kokį nors paaiškinimą, bet iš pradžių kosmologinio paaiškinimo nepriėmėme rimtai.

Kada suvokėte atradimo svarbą?

Nebuvo „aha!“ momento. Visa šio dalyko svarba paaiškėjo tik po daugelio metų. Nemanau, kad tuomet kas nors suvokė, kiek bus išgauta informacijos.

Tada JAV norėjo leisti pinigus fundamentaliems tyrimams, iš dalies dėl Sputniko. Ar reikalai pasikeitė?

Dabar matau mažesnę tendenciją remti fundamentaliuosius mokslus. Ir manau, kad šalis turėtų suvokti, kad kai kurios dabar mūsų užimamos puikios pozicijos atsirado būtent dėl čia atliktų fundamentaliųjų tyrimų, kurie neatsipirko po pusmečio, po metų, netgi po dešimtmečio, bet galiausiai jie atsiperka. Ir norėčiau matyti, kad tai tęsiama.

Profilis

Robertas Wilsonas dabar dirba Harvard Smithsonian astrofizikos centre. 1978 m., kartu su Arno Penziasu buvo apdovanotas Nobelio premija už kosminio mikrobangų fono spinduliavimo atradimą.


Lisa Grossman
New Scientist

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(5)
(0)
(0)

Komentarai (1)