Amerikos indėnų protėviai tūkstančius metų gyveno buvusioje Beringo sąsmaukoje (0)
Ankstyvieji Amerikos čiabuviai tūkstančius metų gyveno Beringo sąsiaurio sausumos tilte, dabar nugrimzdusiame po vandeniu, prieš įžengdami į Aliaską ir kitas Šiaurės Amerikos teritorijas, penktadienį paskelbė tyrėjai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jų išvados pateikia atsakymų į senus klausimus: kur žmonės, pirmieji įžengę į Naująjį Pasaulį, gyveno per paskutinį ledynmetį, kai atsiskyrė nuo savo gentainių Azijoje prieš maždaug 25 tūkst. metų.
„Šis darbas užpildo 10 tūkst. metų trūkstamą dalį Naujojo Pasaulio apgyvendinimo istorijoje“, – sako Londone įsikūrusios Karališkojo Holovėjaus koledžo Geografijos katedros darbuotojas Scottas Eliasas.
Jūros dugno nuosėdų mėginiuose, paimtuose buvusio Beringo sausumos tilto vietoje, randamos vabzdžių ir augalų fosilijos rodo, jog prieš maždaug 5 tūkst. metų ar seniau šimtai arba tūkstančiai žmonių vadino centrinę Beringijos regiono dalį savo namais.
Vadinamoji Beringijos pauzės teorija, pirmąkart buvo pasiūlyta 1997 m. dviejų Lotynų Amerikos genetikų, o po dešimtmečio ją išplėtojo mokslininkų grupė, vadovaujama tyrėjų iš Tartu universiteto Estijoje, ištyrę daugiau nei 600 Amerikos indėnų mitochondrijų DNR.
DNR mutacijos rodo, kad grupė tiesioginių indėnų protėvių tikriausiai gyveno izoliuoti bent kelis tūkstančius metų Beringo sąsmaukos regione.
Dabar tas sausumo tiltas yra maždaug 50–60 metrų gylyje po Beringo ir Čiukčių jūrų vandenimis.
Tačiau prieš tūkstančius metų Beringo sąsmaukoje ir aplinkinėse teritorijose plytėjo krūmokšniais apaugusi tundra, iki šiol būdinga Aliaskos arktiniams regionams. Pagrindiniai jos augalijos elementai yra žemaūgiai gluosniai ir beržai, taip pat samanos ir kerpės.
„Manome, kad tie protėviai išgyveno Beringo sausumos tilto krūmokšniais apžėlusioje tundroje, nes tai buvo vienintelis Arkties regionas, kur augo sumedėję augalai“, – aiškino S. Eliasas.
„Jiems reikėjo medienos kurui, kad galėtų kūrenti laužus tame itin šaltame pasaulio regione“, – pridūrė jis.
S. Eliasas, kurio studija buvo paskelbta JAV žurnale „Science“, aiškina, kad tenykščiai gyventojai veikiausiai užkurdavo laužą iš krūmokšnių šakų ir uždėdavo ant jo stambiųjų žinduolių kaulų, kuriuose esantys riebalai degdavo ištisas valandas ir padėdavo žmonėms nesušalti žvarbiomis arktinės žiemos naktimis.
Daugelis archeologų dabar laikosi nuomonės, kad pirmieji žmonės Naująjį pasaulį pasiekė prieš maždaug 15 tūkst. metų, kai tirpstantys ledynai atvėrė kelią į Šiaurės Ameriką vandenyno pakrantėje ir žemyno gilumoje, nors ši teorija tebėra diskusijų objektas.
S. Eliasas ir jo bendradarbiai tai pat išanalizavo tam tikrų rūšių vabzdžių liekanas, rodančias, kad tame regione per paskutinįjį ledynmetį (prieš maždaug 27–20 tūkst. metų) klimatas buvo gana švelnus.
„Mano požiūriu, genetikos ir paleoekologijos duomenys puikiai susideda“, – sakė Kolorado universiteto Boulderyje tyrėjas Johnas Hoffeckeris, pagrindinis „Science“ paskelbtos studijos autorius.
Pasak J. Hoffeckerio, priešistoriniai Beringijos gyventojai tikriausiai sėkmingai medžiodavo negyvenamuose stepių ir tundros regionuose, esančiuose toliau į rytus ir vakarus.
Tuose regionuose klimatas buvo sausesnis ir augo daugiau žolės, todėl tikėtina, kad ten gyveno daug žolėdžių, tokių kaip bizonai, arkliai ir mamutai.