Nors paslaptingos šviesos danguje, susijusios su žemės drebėjimais, žinomos jau nuo senų laikų, jas vis dar sunku paaiškinti moksliškai.

Sagenė ( Saguenay ), modernus Kanados miestas, įsikūręs Kvebeke prie Sagenė upės, nepelnytai kenčia nuo katastrofų. 1971 m. gegužės mėnesį viską siaubianti nuošliauža nusinešė 31 žmogaus gyvybę; 1996 m. liepą po smarkių liūčių mirė 10 žmonių; 1988 m. lapkričio 25 d. miestą supurtė 6 balų stiprio žemės drebėjimas, kuris, laimei, didesnių nuostolių nepridarė.

Žemės drebėjimai Kanadoje vyksta palyginti retai, tačiau Sagenė rajonas yra išimtis. Šis miestas išsidėstęs tarp dviejų pagrindinių lūžio linijų, kurios driekiasi per Kanados skydą, didelį geologinį uolienų regioną Kanados šiaurės rytuose.

Lūžių zonose žemės drebėjimai yra gana dažni, tačiau retai kada būna tokie stiprūs kaip 1988 m. Segenė įvykęs žemės drebėjimas.

Šioje Kanados dalyje lapkričio mėnesį saulė leidžiasi 16 val. Lapkričio 25-osios naktis buvo rami, giedra ir šalta, be jokių audros ženklų. Ir staiga kilo didžiulis sąmyšis. Žemė pradėjo drebėti, nuo apsnigto žemės paviršiaus į viršų ėmė skrieti ugnies kamuoliai. Jie pasirodė ir aukštai nakties danguje, kai kurie jų kabėjo vienoje vietoje, kiti greitai judėjo. Liudininkai, stebėję šį spalvų ir šviesų reginį, trukusį 12 minučių, teigia, kad vyravo oranžinė, geltona, balta ir žalia spalvos. Vėlesnis tyrimas parodė, jog šviesos Sagenė apylinkėse pirmą kartą buvo pastebėtos maždaug trys savaitės prieš prasidedant pagrindiniam žemės drebėjimui; jas buvo galima matyti dar du mėnesiai po šio kataklizmo.

Faktas ar fantazija ?

Daugelį amžių buvo galima išgirsti pranešimų apie šviesas, susijusias su žemės drebėjimais. Jie buvo ignoruojami iki XXa. septinto dešimtmečio vidurio, kai šis reiškinys pirmą kartą buvo nufotografuotas Japonijoje. Šiandien joks rimtas mokslininkas neabejoja žemės drebėjimų žybsnių egzistavimu, nors negali iki galo jų paaiškinti. Yra sukurtos kelios teorijos, tačiau nė viena jų neatsako į visus klausimus. Kaip dažnai būna su gamtos reiškiniais, šviesos gali atsirasti dėl kelių priežasčių.

Krūvį turintys mineralai

Įtikinamiausias šviesų paaiškinimas - jų susiejimas su pjezoelektra. Tai reiškinys, kai elektros įtampa atsiranda tam tikruose mineraluose, patiriančiuose mechaninį poveikį: spaudimą, tempimą ar laužymą. Šiems mineralams priklauso uolienose randamas kvarcas. Šviesų fenomenas, tiesą sakant, buvo pakartotas laboratorijoje, atliekant bandymus su kvarcu. Tačiau jis netruko taip ilgai kaip gamtoje.

Kita teorija šviesų egzistavimą aiškina nedideliais žemėje susikaupusių gamtinių ar kitokių dujų ( tokių kaip metanas ) proveržiais. Nuo trinties jos įkaista ir suformuoja į dangų kylančius ugnies kamuolius.

Pagal trečią teoriją požeminio vandens molekulės didėjant slėgiui suyra į vandenilio ir deguonies atomus, tačiau šie iš karto vėl susijungia. Per susijungimą išsiskirianti energija gali atrodyti kaip šviesa.

Šviesas bandoma paaiškinti ir tokiu reiškiniu kaip sonoliuminescencija - tai aukšto dažnio garso bangų, pereinančių per skystį, sukelta šviesa; garso bangos verčia formuotis burbuliukus, kurie suirdami išspinduliuoja ryškius šviesos blyksnius. Galimas daiktas, kad per žemės drebėjimus sonoliuminescenciją sukelia žemės drebėjimo bangos.

Tačiau, be klausimo apie šviesų kilmę, mokslininkus domina ir praktiškas aspektas : ar būtų galima jas panaudoti kaip žemės drebėjimų indikatorius ?

Viena mokslininkų komanda iš Kvebeko gamtos išteklių ministerijos, vadovaujama mokslų daktaro Robert Theriault, nustatė ir nagrinėjo net 65 žemės drebėjimų atvejus Amerikoje bei Europoje, kuomet per drebėjimus pasirodydavo šviesos žybsniai.

Rezultatai, paskelbti seismologinių tyrimų leidinyje, parodė, jog net 65 įvykiuose, apie 85 procentų dažnumu šviesos pasirodydavo šalia arba virš rifto zonų t.y. vietose, kur yra ilgi bei sudėtingi depresiniai sprūdžiai; ir net 95 procentų dažnumu - greta subvertikalių plyšių ar sprūdžių ar tarp prasislenkančių žemės plokščių.

"Skaičiai ryškūs ir netikėti. Mes dar nežinome, kodėl daug žemės drebėjimų šviesos reiškinių yra susiję su rifto aplinka. Kitaip nei kitų tipų sprūdžiai, galintys panirti 30-35 laipsnių kampu tokiose zonose kaip subdukcijos atveju, subvertikalūs sprūdžiai tokiais atvejais apibūdina rifto aplinką,"-sakė dr. Theriault.- " Mes negalime žinoti sprūdžių išsidėstymo po žeme. Mes turime šiokį tokį vaizdą paviršiuje, tačiau nuosėdų sluoksniai bei vanduo gali pakeisti pagrindines struktūras."

Šviesos žybsnių trukmė bei atstumai nuo žemės drebėjimo epicentro labai skiriasi. Dauguma žemės drebėjimų žybsnių buvo matomi prieš arba per žemės drebėjimą, rečiau po jo, tyrėjams piršdamos mintį, jog tai gali būti nuoroda į seisminių bangų suaktyvėjimą.

Liudininkų pranešimai bei apsaugos kameros užfiksavo daug šviesos žybsnių 2007-aisiais Peru, kuomet įvyko 8 balų žemės drebėjimas. Seisminiai įrašai kartu su automatinių saugumo kamerų įrašais leido tiksliai nustatyti laiką bei vietą blyksnių, kurios apšvietė didelę dalį dangaus naktį. Palyginus surinktus duomenis, šviesos blyksniai buvo identifikuoti kaip žemės drebėjimų žybsniai, sutapę su seisminių bangų aktyvumu.

Savo išvadose dr. Theriault pasidalino mintimis, jog žemės drebėjimų žybsniai, kaip priešlaikinis žemės drebėjimo fenomenas, kartu su kitais parametrais, pranašaujančiais apie būsimą seisminį aktyvumą, vieną dieną gali padėti prognozuoti didelio masto žemės drebėjimus.

Komentarai (0)