Štai taip atrodo Žemė nuo Mėnulio paviršiaus

hmzzz... Kažkaip įsivaizdavau kad turėtų atrodyt lengvai didesnė. Mėnulis iš žemės per pilnatį ir tai didesnis atrodo

Suvokiamas objekto didumas priklauso nuo orientyrų. Pvz., žemai esantį Mėnulį projektuojame į horizonte esančių namų ir medžių "sferą", todėl jis atrodo didesnis nei zenite, kur projektuoti galime nebent į debesis. Kažkada moksleiviams pademonstravau tokį eksperimentą. Nuotrauka - kalnai, Mėnulis, mergina. Mėnulis didžiulis didžiulis. Po kiek laiko parodžiau tą pačią nuotrauką apkarpytą: kalnai ir Mėnulis, bet be merginos. Visiems Mėnulis pasirodė toks nenatūraliai mažytis mažytis, jog kai kurie bandė sporintis, kad zoom'as kaltas. Kol sudėjau abi nuotraukas šalia ;] Nors, teisybės dėlei, kai kurie ir nuotraukoje su mergina Mėnulį matė "nenatūraliai mažą" - tikro dydžio.

Vat ir ne. Tekantį Mėnulį suvokiame 5-6 kartus didesnio skersmens, nei jis yra iš tikrųjų. Saulę irgi. Optika savo efektą, be abejo, irgi prideda: šie sferiniai kūnai arti horizonto tikrai atrodo truputį plokšti. Bet lemiamas faktorius - iliuzija. Bandei kada fotografuoti Mėnulį? Nuotraukoje niekada jis nesigauna toks didelis, kaip gyvai. Dabar įsivaizduok, kad sėdi kosminiame laive. Nematai jokių pažįstamų objektų, tik žvaigždžių taškelius ir keletą skritulių. Tarkim, esi tamsiojoje Mėnulio pusėje. Jokio orientyro! Broliai kurmiai, paskaičiuokim. Atstumas - 380 000 km; skersmuo - 12 000. Koks kampinis dydis? 5 laipsniai? Na, gal Mėnulis toks didelis ir nebūna, bet visgi pabandyk įsivaizduoti 10 cm skersmens daiktą iš 3 m atstumo. Piniginė kitame kambario gale. Arba 1 ct moneta delne. Kad ir ką ten koks svetys aiškintų, žmogus blogiau už bet kokį prietaisą suvokia realybę.

Nereikia Mėnulio. Paimk piniginę. Nepriklausomai nuo atstumo, ją suvoksi delno dydžio. Todėl, kad , kokio dydžio ji išties yra. Dabar įsivaizduok, kad matai piniginę toli horizonte, ir Mėnulį šalia jos. Kokio dydžio Mėnulis? Ogi taip pat - delno didumo. Nesvarbu, kad abu tesudaro po porą laipsnių regimojo lauko. Suprojektuoji dangaus kūnus į tolimiausią "sferą", kurioje intuityviai dar jauti dydžius. Kadangi esi pripratęs, jog namai ir medžiai yra "ties horizontu", tai ir Mėnulį matai "ten". Va ir efektas: 380 000 km susitraukia iki 2-3 km. Tavo sąmonė bando dalinai kompensuoti, tad ir gaunasi jis toks didelis. Beje, nekišk čia new-age svaigalų apie eskimų šamanus, dogonus, actekus, šumerus ar dar kokią primityvią tautą, kuri net žiūronų nebuvo išradusi. Tai mes, technologiškai pažengę vakariečiai, savo gyvuliškas iliuzijas nurašome antgamtinėms jėgoms. Nevengčiau išsiduoti, tai parodyčiau klipuką, kurį susukau savaitgalį žaisdamas vien su apšvietimu, garsu ir kameros projekcija. Keletas žiūrovų skundėsi, kad skrandžio turinys bandė išlipti, bet ar esu kaltas, jog jie tiesiog atsisėdo geriausiose vietose? Kaltas, kad kažkada iš to dariau mokslą, o dabar pritaikau šou versle? P.S. kaip manai, kokio regimojo laipsnio reikia pakabinti "mėnulį", kad jis atrodytų realistiškai? Pakabinsi 10-20 cm, tai žiūrovas iš 15 m atstumo nesupras, kas ten kabo, nors realus mastelis dar mažesnis.

Tarp kitko, būtent dėl akies sugebėjimo "zoominti" ir yra šita kliurka. Žiūrėdamas į aukštą namą tolumoje, tu suvoki, kad jis nėra toks mažiukas, kaip atrodo. Žmogus turi du vizualinius gebėjimus nustatyti santykiniam atstumui. Pirma, stereografija, kai akys mato skirtingą vaizdą. Žiūrėdamas į netolimą objektą, nelaikai akies obuolių lygiagrečiai. Visuomet truputį žvairuoji. Šiuo principu paremtos stereogramos, 3D kinas. Iškišk liežuvį ir pabandyk į jį pasižiūrėt - jei kas nufotografuos, tai tokiu psichiškai nesveiku sau atrodysi ;] Antras principas - akies obuolio plastiškumas. Jo sutrikimas vadinamas katarakta. Grubiai tariant, kiekvienas akies obuolys keičia formą, priklausomai nuo atstumo - fokuso židinį. Su dangaus kūnais problema, nes jie labai toli, todėl mūsų optika nesugeba įvertinti atstumo iki jų. Šviesa nuo jų ateina praktiškai lygiagrečiai į bet kurį mūsų vyzdžių, taigi ir ragenos, plotą. Ką daro mūsų sąmonė? Ima etaloną. Tu žinai, kad tokios formos medis yra daugmaž tokio dydžio. Tada paimi ir įvertini - jeigu jis yra 5 metrų aukščio, o tu jį matai 5 milimetrų, tai atstumas iki jo toks ir anoks. O mėnulis? Tau atrodo, kad jis yra vienoje plokštumoje su tuo medžiu, bet jis visai ne ten. Todėl smegenys padidina Mėnulio vaizdą, bandydamos tau parodyti jo realų dydį. Kas vyksta, kai Mėnulis zenite? Orientyro nėra. Aplink tik debesys, kurių realaus dydžio nesuvoki, nes negali suvokti. Tačiau projektuoji debesis viršuje į debesis ties horizontu. Atkreipk dėmesį - ties horizontu debesų visuomet daugiau, juos matai iš šono. Mėnulis horizonte šalia debesų atrodo didesnis nei zenite. Trumpai tariant, netikėk savo akimis. Jos rodo tai, ką jos nori, kad matytum, ir tai ne visada atitinka realybę.

Tai, ką

kodel fotografuojant kosmose, kartais nuotraukose yra žvaigždes o kartais ne? Pwz kai amerikonai, buvo issilaipine menulyje, nuotraukose nesimate zvaigždiu?

-vėlgi čia taip „išvartėt“, jog visgi bent jūsų asmeninis protas yra „krūtesnis“ už prietaisų realybės suvokimą -vėlgi čia įvedėt, kad prietaisai suvokia realybę, t.y. jie jau turi sąmonę - vėlgi čia įvedėt, jog „šiaip“ negyvi prietaisai yra gyvi (suvokia realybę) -vėlgi, sakyčiau, iš didelio rašto išėjot iš krašto -------- ------ Na, o iliuzijos, šiaip ir tėra tik iliuzijos (tam jos ir iliuzijos). Šiaip tik ganėtinai nykus protas rimčiau bandys įvairius optinio didinimo laipsnius (ir t.t.) tiesmukai ir mechaniškai (ant durniaus, bukaprotiškai...) suvesti į vieno parametro lygmenį. Na, nusifotkinkit su vienu ir tuo pačiu optiniu didinimu visus tuos objektus ir iš reikiamų/norimų atstumų ir t.t., susidėkit tas nuotraukas ant stalo ir lyginkitės jas į valias.

Hmm ir kur tai matyta.. Tas pats kas sakytum, jog sviestas yra sviestuotas ir turi sviesto skonį

Ziurint is menulio i zeme, danguje zeme uzimtu 13 kartu didesni plota. Taip pat zeme, ne taip kaip menulis, nera pilkas dangaus objektas kone primenantis asteroida. Neblogas vaizdelis. Is pirmo zvilgsnio i nuotrauka tai pasirode ne zeme per maza, o menulis.

Būtent. Kam rašyti paklodes apie iliuzijas, kai tema apie Mėnulį ir Žemę

.

Nuotraukose nuo Mėnulio paviršiaus apskritai matosi tik labai ryškūs objektai, kadangi paviršius labai šviesus ir užgožia. O regėti iliuzijas - sveikos psichikos požymis. Evoliucija mus spaudė išgyventi ir turėti palikuonių, o ne tapti inžinieriais. Todėl šlamančiuose krūmuose pastebime vilko siluetą, kurio tiesiogiai nematome, ir apskritai jei ten jokio vilko nėra. Nepastebėtume - būtume lengvas grobis. Todėl maximoje pajuntame obuolių skonį vos pamatę reklamą, nes tai maistas, kurio privalome norėti, kad būtume sveiki. Todėl žiūrėdami į gražią merginą žavimės jos klubais, krūtine, lygia oda ir sveikais plaukais (nors galbūt ji neturtinga, neišsilavinusi ir iš vis koks skirtumas su kuo dulkintis ir kaip ji atrodys plaudama indus). Todėl mes atpažįstame veidus ir gyvūnus debesyse. Mūsų sąmonė akcentuoja tai, kas jai atrodo svarbu (ar svarbu buvo vaikantis antilopes savanoje), ir paslepia tai, kas jai svarbu neatrodo. Mėnulio iliuziją (ir jos naudą) iliustruoja pavyzdys su pinigine. Ar ją matysi sau po nosimi, ar kitame stadiono gale ant žemės, vis tiek ją suvoksi delno dydžio. Matydamas bėgantį vaiką tolumoje, be jokio etalono iš jo balso, plastikos, kūno proporcijų ir galų gale aprangos suvoksi, kad jis maždaug pusantro metro ūgio, sveria kokius 35 kg ir jam kokie 8 metai. Iš kur visa tai žinai? Nes aplinkoje pilna požymių, kurių sąmoningai nesuvoki, bet "jauti", nes kažkada esi pro kažkur praėjęs, prie kažko prisilietęs, kažką matęs per TV, galų gale - nes kai kurie dalykai (pvz., šlamančių lapų baimė) galbūt nulėmė, kad išgyveno tavo protėvis, o ne jo gentainis. Ši savybė - tikras peilis animatoriams, aktoriams, robotų kūrėjams. Be ilgų treniruočių vyras niekad įtikinamai nesuvaidins moters. Trūks kažkokio cinkelio, kurio aktorius ir režisierius ieškos ištisas savaites, nes suvaidinta moteris vis tiek kurs vyro ar kažko nenatūralaus iliuziją. Tad kuo čia dėtas mėnulis? Tuo, kad nė vienas iš mūsų nėra į jį įlipęs, nėra išmatavęs žingsniais atstumo ir nesugeba įsivaizduoti, kaip beprotiškai toli jis yra. Smegenys bando tai pataisyti: jos nori suprojektuoti mėnulį į horizonto plokštumą ties tolimiausiais objektais, bet tuo pačiu jaučia (kadangi judant medžiai slenka greičiau nei mėnulis), kad jis gerokai toliau. Todėl akys mėnulį tarsi "priartina" iki, jų manymu, "realaus" mastelio ir rodo mums jį keliskart didesnį nei pačios mato. Tokia tat kritika visiems žmogaus "tobulybės" garbintojams. Jeigu matai pasaulį tokį, koks jis išties yra - reiškia, kažkuri tavo smegenų dalis neveikia. O prietaisams to nereikia, nes jų egzistencijos tikslas nėra išgyventi sunkiomis sąlygomis ir susilaukti palikuonių. Todėl mes jiems suteikiame kur kas kilnesnį tikslą - parodyti realybę kuo tiksliau, atskleisti tai, ko nejaučiame savo apgaulingomis juslėmis. P.S. kažkuria prasme "bent jau mano asmeniškai" protas tikrai yra krūtesnis už visus prietaisus. Dar nemačiau prietaiso, kuris be specialaus programavimo krūpteltų į netikėtai sušlamėjus lapams arba kuris iš suknelės skverno nuotraukoje atpažintų mano žmoną. Tačiau ir prietaisai už mus krūtesni: pvz., be mikroskopo nemoku įžiūrėti savo ląstelių ar be plaktuko įkalti vinies į sieną. Kokia prasmė būtų kurti prietaisus, kurie nebūtų kažkuo "krūtesni"? Jau vien tai, kad žinau, kaip vienas ar kitas prietaisas veikia ir mokėčiau pats tokį susikonstruoti, įrodo, kad mano protas už tą prietaisą krūtesnis. O kur konkrečiai implikavau, kad tie prietaisai kažkuria prasme gyvi?