Meksikos rytinėje dalyje Jukatano pusiasalio povandeninius urvus tiriantys narai aptiko stulbinantį radinį – puikiai išsilaikiusį skeletą iš laikų kai pirmieji žmonės įžengė į Naująjį pasaulį.

Tolesnis šio seniausio Amerikose rasto geriausiai išsilaikiusio skeleto tikrinimas ir analizė jau suteikė įrodymų, kad modernūs indėnai yra tiesioginiai susiję su anksčiausiais Amerikų gyventojais, rašoma šiandien išleistame Science žurnale.

Datuojamame maždaug tuo laiku, kai žmonės pirmą kartą įkėlė koją į Naująjį pasaulį, ankstyvųjų amerikiečių arba paleoamerikiečių skelete yra indėnų DNR ir būdinga kaukolės forma. Tyrimas pateikia naujas užuominas apie pirmąjį Amerikos apgyvendinimą.

Jis rodo, kad morfologiniai skirtumai tarp paleoamerikiečių, pirmųjų apgyvendinusių Amerikas po pastarojo ledynmečio ir modernių indėnų nėra atsiradę dėl atskirų migracijų iš Pietryčių Azijos ar net Europos. Jie priklauso tai pačiai, „vietoje evoliucionavusiai“ populiacijai iš Amerikų ir Beringijos, dabar iš dalies apsemtos sausumos, kuriai priklauso Sibiro, Aliaskos ir Jukono dalys.

Paauglės mergaitės skeletas buvo rastas 2007 metais povandeniniame Hoyo Negro (ispan. Juodosios Skylės) urve, giliai urvų sistemoje Meksikai priklausančioje rytinėje Jukatano pusiasalio dalyje, maždaug už 20 km į šiaurę nuo Tulumo miesto.

„Vos įžengę, supratome, kad tai neįtikėtina vieta. Grindys išnyko po kojomis ir negalėjome matyti, kas kitoje pusėje. Nukreipėme šviesas žemyn ir į šonus. Tegalėjome matyti tamsą,“ Discovery News pasakojo Alberto Nava iš Bay Area Underwater Explorers, vienas iš skeletą radusių narų.

Maždaug po poros mėnesių, apsiginklavę galingais povandeniniais žibintais, narai pasiekė dugną maždaug 50 m gylyje. Jie atsidūrė varpo pavidalo, 60 m diametro struktūroje, kurios centre gulėjo vienas ant kito sudėti rieduliai.

„Kai akys apsiprato su aplinka, ėmėme pastebėti dugne ir ant duobės sienų gulinčius didelius gyvūnų kaulus,“ prisimena Nava.

Tada vienas iš narų pastebėjo žmogaus kaukolę, gulinčią ant nedidelio sienos atsikišimo. Maža kaukolė gulėjo apversta ir atremta į kairįjį žastikaulį su šalia gulinčiais kitais palaikais.

„Ji turėjo visus dantis ir tamsiomis akiduobėmis žvelgė į mus. Matėme likusias torso viršaus dalis išsibarsčiusias į kairę ir žemiau sienos atsikišimo,“ sakė Nava.

Naudodami fotografiją, videografiją, trimatį modeliavimą ir minimalų pavyzdžių ėmimą, tyrėjai išstudijavo skeletą, neištraukdami jo iš vandens kapo. Tik neseniai, dėl nelegalių nardymų keliamos grėsmės palaikams, kaukolė ir kiti keturi kaulai buvo ištraukti ir padėti artefaktų konservavimo laboratorijoje Campeche mieste, Meksikoje.

Tarptautinei antropologų, archeologų, genetikų ir geologų komandai vadovavo antropologas Jamesas Chattersas, Applied Paleoscience, konsultavimo tarnybos Bothellyje, Washingtone, savininkas. Jis pirmasis tyrė Kennewicko žmogų,9300 metų senumo skeletą, rastą Washingtone 1996 m.

Kennewicko skeletas, kuriam taip pat būdingi paleoamerikiečių, o ne indėnų bruožai, pradėjo devynis metus trukusį teisinį mūšį tarp mokslininkų, JAV vyriausybės ir indėnų genčių, tvirtinusių, kad tai vienas iš jų protėvių ir kurį jie siekė perlaidoti.

2004 m. JAV teismas nusprendė, kad nėra įrodymų, jungiančių Kennewicko žmogų su kuria nors egzistuojančia gentimi, nes palaikų amžius siekia priešistorinius laikus ir negalima įrodyti kokių nors kultūrinių ar biologinių saitų.

Hoyo Negro skeletas, galintis atnaujinti debatus, pasirodė esąs daug senesnis už Kennewicko žmogų.

„Skeletas rodo ankstyviausią iš visų Amerikose rastų pavyzdžių radioaktyviosios anglies amžių, patvirtintą dviejose atskirose laboratorijose,“ Discovery News sakė Chattersas.

Nustatytas žmogaus palaikų amžius yra 12700 – 12900 metų.

„Tačiau, kadangi naudota medžiaga nėra visiškai saugi nuo užteršimo sena anglimi iš uolienų, esame konservatyvūs ir amžių vertiname 13 000 – 12 000 metų,“ pridūrė Chattersas.

Patvirtinimas kilo iš kaulus dengiančio kalcito urano torio datavimo, pateikusio mažiausiai 12000 metų amžių, tad skeletas yra vienas iš šešių seniausių žmonių, rastų Amerikose ir tikrai seniausias taip gerai išsilaikęs.

Antropologinė analizė parodė, kad mažas skeletas, kurią nardytojų komanda pavadino „Naia“ ( gr. „vandens nimfa“) priklausė neaukštai, vos 147 cm ūgio merginai. Mirties laiku jai buvo 15 – 16 metų.

Chattersas su kolegomis taip pat identifikavo daugiau, nei 26 čia mirusių didelių žinduolių kaulus. Tarp jų buvo gomfoterijai, išnykę, į dramblius panašūs gyvūnai, kurių nustatytas amžius apie 40 000, kardadantės katės ir didžiulis ant žemės gyvenęs tinginys, Š. Amerikoje išnykęs prieš 13 000 metų.

Iš tebegyvenančių rūšių rastos pumos, lūšys, Bairdo tapyras, pekaris ir lokys.

„Kai Naia ir gyvūnai atėjo į urvą, paviršiniai tuneliai buvo sausi, tad jie ėjo per antžeminį įėjimą, galbūt kokią nors duobę. Jie nueidavo gana toli, net iki 600 metrų,“ sakė Chattersas.

Jis spėja, kad Naia'ą ir didesniuosius gyvūnus patraukė didelis efemeriškas tvenkinys Hoyo Negro dugne.

„Jukatanas tada buvo sausa vieta. Eidami tamsoje jie krito į gilią duobę, iš kurios nebuvo išėjimo,“ svarstė Chattersas.

Išties, Naia’os palaikuose matosi gaktikaulio įskilimai, kas dera su kritimu į seklų tvenkinį iš aukštesniųjų praėjimų.

„Manau, ji mirė tuojau pat, jei ne žaibiškai,“ sakė Chattersas.

Kai Naia nukrito, vanduo buvo duobės dugne. Tada, prieš 9 700 – 10 200 metų ledynai ištirpo pakankamai, ir kylantis vanduo viską apsėmė.

Kaip ir Kennewicko žmogus, Naia neturi platesnės ir apvalesnės kaukolės, kaip dabartiniai indėnai. Jos kaukolė ilga ir aukšta, išraiškinga kakta, žema ir plokščia nosis. Jos dantys nukreipti į išorę nuo jos mažo veido.

Tokie skirtingi veidai, kaukolės ir dantys paskatino spekuliacijas, kad priešistoriniai amerikiečiai gali atstovauti ankstesnę emigraciją iš Pietryčių Azijos ar net Europos per dabar po vandeniu esančią žemę, kur dabar yra Beringo jūra.

Bet iš Naia'os danties paimto mitochondrinės DNR – paveldimos tik per motinos liniją – tyrimai, rodo kitokį scenarijų: paleoamerikiečiai ir indėnai kilo iš tos pačios vietos Beringijoje.

„Išsiaiškinome, kad Hoyo Negro mergina priklausė mitochondrinei linijai, haplogrupei D1,“ sakė Deborah Bolnick, antropologijos asistentė profesorė iš Teksaso universiteto Austine.

Kilusi iš Azijos linijos, haplogrupė D1 būdinga dabartiniams indėnams ir randama tik Amerikose. Šio genetino žymeklio buvimas rodo, kad mergaitė per moterišką liniją gimininga dabartiniams indėnams.

„Jos protėviai yra iš tos pačios Beringijos populiacijos, kaip ir dabartiniai indėnai,“ sako Bolnick.

Pasak tyrėjų, kaukolės ir veido skirtumai tikriausiai yra evoliuciniai pokyčiai, įvykę Beringijoje ir Amerikose per pastaruosius 9000 metų.

„Dabar geriau suprantame, kas tokie paleoamerikiečiai buvo,“ sakė Chattersas.

Kitą mėnesį planuojama atlikti Naia'os veido rekonstrukciją, tuo tarpu tolesnė DNR analizė turėtų padėti geriau išsiaiškinti jos ir bendrai visų anksčiausių amerikiečių biologinius protėvius.

Rossella Lorenzi
news.discovery.com

Komentarai (0)