Maistas, tinkantis tik kiaulėms. Nenatūralus ir pavojingas. Kalbama, kad gali sukelti pykinimą. Ne ne, tai ne dar viena gąsdinanti istorija apie genetiškai modifikuotus augalus, o XVIII a. pradžios reakcija į bulves. 200 metų po atradimo, Andų šakniavaisiai buvo naudojami tik kaip gyvulių pašaras. Taip buvo iki Prancūzijos karalius Luisas XVI buvo įtikintas jų maistingąja verte ir atvėrė joms kelią į mūsų lėkštes, padedamas Marie Antoinette, papuošusios galvą bulvių žiedų vainiku karališkajame pokylyje.

Šiandien vabzdžiai kelia panašią reakciją. Nors didelė dalis pasaulio valgo vabzdžius, vakariečiai yra linkę riesti nosį, pasiūlius jiems šešių kojų užkandį, nebent tai yra pristatoma kaip kulinarinė naujovė. Gaila, nes vabzdžių auginimas yra daug palankesnis aplinkai nei gyvulių, nors tai taip pat yra iššūkis (žr. „Šešių kojų skonis: pirmieji valgomųjų vabzdžių ūkiai atsidaro JAV“).

Galbūt reikia geresnės rinkodaros. Vienas iš būdų yra sumenkinti vabalų keliamą pasidygėjimą, sumalant juos į miltus. Bostone esanti kompanija „Six Foods“ nevaizduoja vabzdžių nei reklamoje, nei įpakavime, nors būtent tai firma pardavinėja.

Ar tai geriausias būdas? Ankstesni maisto ženklinimo argumentai – arklienos pardavinėjimas vietoj avienos, genetiškai modifikuoti ingredientai – rodo, kaip vartotojai vertina skaidrumą. Ar jiems rūpi sutrinti vabzdžiai tortilijose, dar neaišku.

Atsigręžkime į istoriją. XVIII a. Bostono uoste knibždėte knibždėjo omarų, tačiau jie kaip maistas buvo tinkami tik kaliniams. Vėžiagyviai tapo gurmanų maistu, kai jų mėsa buvo pradėta konservuoti ir siunčiama vertinusiems juos daugiausia pagal skonį.

Apdorojimas šiuo atveju taip pat gali padėti. Vis dėlto omarų pakilimas buvo susijęs ir su miestiečių noru palinksminti savo persisotinusius gomurius. Kaip ir bulvės, tai gali tapti stiliaus dalimi, o užkandžių pardavėjams galbūt pavyks įtikinti abejojančią visuomenę praplėsti skonį vabzdžiais.

New Scientist № 2970

Komentarai (0)