Piramidė: miestu vaiduokliu virtęs rusų rojus palei Šiaurės ašigalį
(0)
Už kelių šimtų kilometrų nuo Šiaurės ašigalio, Piramidės kalno papėdėje, rasite tai, ko niekuomet nesitikėtumėte išvysti tokioje vietoje: įspūdingi pastatai, plačios aikštės ir erdvūs prospektai, didingi monumentai. Bet gatvėse – nė gyvos dvasios.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Tai – Piramidė, Vakarų Špicbergeno saloje pastatytas rusų šachtininkų miestas. 1998 m. jis buvo užkonservuotas ir akimirksniu ištuštėjo, rašo italų laikraštis „La Stampa“.
Dabar čia kartais galima sutikti nebent turistų ir tai tik vasarą, kai į Piramidę kursuoja norvegų turistinis laivas.
XX a. pradžioje daugelio šalių atstovai patraukė į Špicbergeną kasti anglies. Rusai buvo vieni pirmųjų. Jie pastatė tris miestelius: dar caro laikais iškilo Grumantas, o sovietiniais laikais – Barencburgas ir Piramidė.
Pirmieji du miesteliai yra niekuo neišsiskiriančios šachtininkų barakų tipo gyvenvietės. Tačiau Piramidė – kitokia.
„Piramidei Sovietų Sąjungos vadovybė buvo numačiusi ypatingą paskirtį. Ji buvo skirta didingiems darbams. Tokiems didingiems, jog ėmė kelti įtarimą ir kurstė legendas, neįtikėtinas hipotezes bei gandus, kad ten yra kažkas nežemiško, iki šiol nepažinto“, – rašo „La Stampa“.
„Pokario metais Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas nusprendė Piramidę paversti komunistinės kultūros švyturiu. Dėl to buvo suręsti Špicbergene neregėti monumentalaus stiliaus daugiaaukščiai namai. Pagrindinėje aikštėje iškilo milžiniškas Lenino biustas. Jis iki šiol iš aukštai žvelgia į miestą ir tolį, kur iškilę kiti piramidės formos kalnai“, – rašoma straipsnyje.
Miestas buvo statomas kaip pavyzdinis – jame nėra pilkų „chruščovinių“ namų, tik pagal tuometį sovietų supratimą kokybiški namai.
Tūkstantis Piramidės gyventojų turėjo viską: vaikų darželį, mokyklą, ligoninę, klubą, kino teatrą, biblioteką, kurioje buvo apie 50 tūkst. knygų, krepšinio ir futbolo aikštes, uždarą baseiną.
Įdomu, jog nė viename bute nebuvo virtuvės: maistą gyventojams patiekdavo milžiniškame restorane, ir jo niekuomet nepritrūkdavo.
Mieste buvo ir šiltnamių, kuriuose augino žalumynus, daržoves ir vaisus, buvo fermų, kuriose kriuksėjo kiaulės, kudakavo vištos.
Špicbergeno žemė nederlinga, todėl gėrybėms auginti juodžemio atveždavo tiesiai iš Ukrainos. Nuostabu, bet toje derlingoje žemėje pasėta žolė iki šiol auga miesto parkuose, nors jų niekas seniai nebešienauja.
Gyvenamuosiuose namuose ir kultūros namuose beveik viskas išliko nepaliesta, lyg žmonės būtų išvykę visai neseniai.
Įdomu tai, kad niekuomet nebuvo atskleista priežastis, kodėl visi gyventojai išvyko iš Piramidės.
Pasak „La Stampa“, kai kuriais duomenimis, 1991 m., po Sovietų Sąjungos griūties, finansavimas iš Maskvos nutrūko ir tai tapo pabaigos pradžia.
Kitas paaiškinimas – anglies šachtos tapo nerentabilios ir tapo per brangu išlaikyti šį rojų tarp ledynų.
„Vietiniai jūrininkai prisimena šią anomalią ir paslaptingą vietą, kur prekybiniai laivai atplaukdavo su kroviniu, o išplaukdavo tušti. Ten gyveno daugiau ne šachtininkai, o išsilavinę, inteligentiški žmonės“, – rašo leidinys.
Dėl šalto klimato Špicbergeno Piramidė nesugriuvusi išstovės dar daug amžių ir, tikriausiai, taps paskutiniu miestu, kuris išnyks nuo Žemės paviršiaus.