Nepaisant to, kad Stephenas Hawkingas, kartais vadinamas vienu iš protingiausių šiuo metu gyvenančių žmonių pasaulyje (taip jį vadino ir šio pokalbio autorius), jau kelias dešimtis metų yra prikaustytas prie vežimėlio, o kelis pastaruosius metus su pasauliu komunikuoja tik skruosto judesiu, jis vis dar neprarado ryšio su pasauliu, puikaus humoro jausmo ir gebėjimo šypsotis.

Deja, mokslininkas savo atsakymus į žurnalisto klausimus diktuoja skruosto judesiu kompiuteriui parodydamas, kokį simbolį reikia įrašyti į tekstą, kurį vėliau perskaito kompiuterizuotas balsas (jau tapęs ir S. Hawkingo įvaizdžio dalimi), todėl interviu yra trumputis – vos kiek daugiau nei 5 minučių. Tačiau ir per tokį trumpą laiką išgirsite įdomių minčių.

Reportažas prasideda nuo J. Oliverio, žingsniuojančio per Kembridžo universiteto Matematikos mokslų centro kiemelį (tai yra dabartinė fiziko darbo vieta) ir pasakojimo, kuo S. Hawkingas nusipelnė mokslui, kultūrai ir literatūrai.

– Visų pirma, norėčiau jus pasveikinti tapus pačiu pirmuoju mūsų pokalbių su protingiausiais žmonėmis serialo herojumi. Atsakykite sąžiningai – ar tai yra pati didžiausia iš visų jūsų patirtų garbės akimirkų?

– Taip.

– Puiku. Tiesa, šiek tiek sudėtinga perprasti jūsų balso toną. Ar tai sakydamas buvote sarkastiškas?

– Taip.

– Taip ir maniau. Jeigu būtų vienas vienintelis dalykas, kurį norėtumėte kad žmonės suprastų apie jūsų darbą (turint omeny, kad dauguma žmonių apie jūsų darbą apskritai nieko nesupras), kas tai būtų?

– Įsivaizduojamas laikas. Žmonės galvoja, jog tai yra kažkas, ką sapnuojame arba kai spaudžia terminai. Tačiau tai yra gerai apibrėžta sąvoka. Įsivaizduojamas laikas – tai tarsi dar viena kryptis erdvėje. Tai – mano darbo dalis, kurios mokslo fantastai savo knygose niekada nepanaudoja. Nes jos nesupranta.

– Na ir idiotai. Žmonės tokie idiotai… Juk, kiek suvokiu savo protu, tiesiog kalbate apie teorinį matavimą, gaunamą iš realaus laiko, atlikus Wicko keitinį su π/2 sudėtinėje plokštumoje, kur τ = it [šią protingai skambančią eilutę J. Oliveris veikiausiai pasiskolino iš „Wikipedia“ enciklopedijos – red.]. Juk ne taip ir sunku tą suprasti. Na, o dabar pakalbėkime apie dirbtinį intelektą. Neseniai publikuotoje savo nuomonėje sakėte, cituoju: „sėkmingas dirbtinio intelekto sukūrimas būtų pats svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje. Deja, jis gali būti ir paskutinis“. Ar norite pasakyti, kad robotai sunaikins žmoniją ir ar tai yra moksliškai pagrįstas teiginys, ar tik šiaip, idėja nuostabiam filmui?

– Dirbtinis intelektas gali būti rimta grėsmė jau nelabai tolimoje ateityje. Jis galėtų pats save tobulinti ir pergudrauti mus visus.

– Žinau, kad bandote paskatinti žmones dirbtinį intelektą vertinti atsargiai, bet kodėl aš neturėčiau džiaugtis galimybe pakovoti su robotu?

– Pralaimėtumėte.

– Na… Pradžiai, mes to tiksliai nežinome. Ką gi galėtų padaryti robotas, su kuo negalėčiau kovoti paprasčiausiai ištraukdamas jo laidą iš maitinimo tinklo?

– Yra toks vienas pasakojimas apie mokslininkus sukūrusius protingą kompiuterį. Pirmasis mokslininkų užduotas klausimas buvo „Ar Dievas yra?“ Kompiuteris atsakė: „Dabar jau taip“. Ir žaibo išlydis trenkė per išjungimo mechanizmą, kad mokslininkai negalėtų jo išjungti.

– Kad jį kur velnias… Tai tikriausiai pats baisiausias mano girdėtas pasakojimas.

– Taip.

– Palūkėkite… O kas dabar su manimi kalba – jūs, ar protingas kompiuteris, apsimetantis, kad šneka jūsų vardu?

– Tai aš.

– Taip, profesoriau, bet kaip man tuo įsitikinti, nes jeigu kompiuteriai taptų protingais ir sąmoningais, kaip gi kitaip būtų geriau apmulkinti žmones, kad jie nėra protingi, nei kalbant paties protingiausio šioje planetoje gyvenančio žmogaus balsu?

– Jūs idiotas.

– Na taip. Bet kas tai sako, Stephenai? Jūs ar kompiuteris?

– Mes abu.

– Na gerai. Gerai. Tai šiek tiek nuramina. Esate sakęs, kad gali egzistuoti begalybė lygiagrečių Visatų. Ar tai reiškia, kad egzistuoja ir tokia Visata, kurioje aš esu protingesnis už jus?

– Taip. Ir dar viena Visata, kur esate juokingas.

– Bet jeigu esate toks protingas, pasakykite, apie kokį skaičių aš dabar…

– Trylika.

– Po galais, iš tikrųjų tai buvo trylika. Na gerai, sėkmingai atspėjote. Apie ką aš galvoju šią akimirką?

– Kad labai smarkiai nuvylėte savo šeimą.

– Aš taip visai negalvojau… Kam turėčiau apie tai galvoti? Juk stengiuosi iš visų jėgų, kodėl jiems taip sunku tai suprasti? Hipotetiškai. Iš tikrųjų visai apie tai negalvojau. Na, pereikime prie greitų klausimų, į kuriuos atsakoma „taip“ arba „ne“. Ar šie dalykai formaliai yra įmanomi: gyvybė kitose planetose? Ar tai bent teoriškai įmanoma?

– Taip.

– Šaunu. O kaip dėl Schwarzschildo kirmgraužos?

– Taip.

– Gerai. O kaip dėl tokio dalyko: aš, einantis į pasimatymą su Charlize Theron?

– Ne.

– Ką, visiškai? Jokioje visatoje?

– Ne.

style="font-weight: bold;">– Tai neįmanoma nė vienoje iš begalybės visatų?

– Ne.

– Norite pasakyti, jog tai yra visiškai už matematinės tikimybės ribų?

– Taip.

– Greitas susijęs klausimas. Ar bent vienoje iš tų galimų visatų ar mes su ja į vieną vietą nesusieiname dėl to, kad ją atstumiu aš?

– Ne. Juk jūs suprantate, kad parašyti atsakymą man nėra lengva, ar ne?

– Na, taip. Bet man reikėjo išsiaiškinti, ar yra bent hipotetinė galimybė, na žinote…

– Ne.

– Nebesvarbu. Bet juk niekada nesakyk niekada… Na gerai… Jei būtų įmanomos kelionės laiku, ar norėtumėte grįžti ir atsisakyti duoti šį interviu?

– Taip.

– Jūs iš tiesų esate neįtikėtinai protingas žmogus. Stephenai Hawkingai, labai jums dėkoju už suteiktą laiką.

Žinoma, šis pokalbis surašytas, kad skaitytojams būtų paprasčiau suprasti, apie ką kalbama vaizdo įraše, tačiau kur kas įdomiau yra žiūrėti patį vaizdo įrašą, kurio tonų ir veido išraiškų tekste išreikšti niekaip neįmanoma.

Komentarai (3)