Moteris nustėro šiltnamyje pamačiusi netikėtą svečią (1)
Rokiškio rajono aplinkosaugininkams paskambino susirūpinęs rokiškėnas ir papasakojo, kad savo namo kieme esančiame šiltnamyje aptiko roplį, panašų į gyvatę, ir nežino, kaip toliau elgtis, kur jį padėti. Šeimininkė, įėjusi į šiltnamį, iš pradžių pamanė, kad po pomidorų krūmu įsitaisiusi žiurkė, mat uodega panaši į pastarosios, tačiau vėliau suprato, kad tai roplys ir išsigando.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vyras roplį įviliojo į plastikinį indą, sandariai uždarė, kad nepabėgtų, pranešė pareigūnams, kad iškraustytume iš sodybos atėjūną. Apžiūrėjus nustatyta, kad tai ne gyvatė, o gyvūnas, labai panašus į geltonskruostį žaltį, mat ryškiai išsiskyrė geltonos „ausytės“ abiejuose šonuose. Kaip literatūroje rašo roplių žinovai, žaltį atskirsi iš akių ir iš „ausų“.
Sugautą žaltį iš plastikinio indo teko pavėžinti iki artimiausio miškelio ir jį paleisti į gamtinę aplinką. Tai ne pirmas atvejis Rokiškio mieste, kai aplinkosaugininkams tenka paimti žaltį iš gyventojų ir paleisti į laisvę. Moralui – su kuo ir kokioje aplinkoje gyvename labai priklauso nuo mūsų pačių. Jei gyveni švariai, tvarkingai – lauk žalčio, tačiau jei tavo kieme voliojasi atliekos, kiemas apaugęs piktžolėmis, sklinda neaiškūs kvapai, kas žino, ar tame kieme negyvena lapės, kiaunės ar kiti graužikai. Gal geriau žalčiai?!
Nuo seno lietuvių mitologijoje žaltys laikytas laimės ir gero gyvenimo simboliu, todėl buvo auginamas kaip naminis gyvūnas. Išvaryti iš sodybos žaltį reiškė negerą naujieną jo šeimininkui. Priglausti – gausius turtus ir sėkmę. Lietuvių liaudies tradicijoje žalčiai nuo seno buvo gerbiami kaip dievybės, laikomi namų gerovės, sveikatos ir vaisingumo sergėtojais, net mirusių protėvių atstovais. Tad žalčiai seniau laikyti šventais, vadinti pagonių dievais. Tikėta, kad namai, kuriuose apsigyvena žaltys, yra laimingi, saugūs. Tokiems namams nieko bloga negalintys padaryti net raganiai.
Žinovai teigia, kad tai pats nekenksmingiausias gyvūnas, mintantis pelėmis, varlėmis, įvairiais kenkėjais. Dar yra pastebėta, kad žalčiai mėgsta apsigyventi ten, kur yra švara, taip pat, kad juos „mėgsta“ ežiai. Netgi juokaujama – „jei nenori su žalčiais gyventi, įsigyk ežį“.
Sugautą žaltį iš plastikinio indo teko pavėžinti iki artimiausio miškelio ir jį paleisti į gamtinę aplinką. Tai ne pirmas atvejis Rokiškio mieste, kai aplinkosaugininkams tenka paimti žaltį iš gyventojų ir paleisti į laisvę. Moralui – su kuo ir kokioje aplinkoje gyvename labai priklauso nuo mūsų pačių. Jei gyveni švariai, tvarkingai – lauk žalčio, tačiau jei tavo kieme voliojasi atliekos, kiemas apaugęs piktžolėmis, sklinda neaiškūs kvapai, kas žino, ar tame kieme negyvena lapės, kiaunės ar kiti graužikai. Gal geriau žalčiai?!
Nuo seno lietuvių mitologijoje žaltys laikytas laimės ir gero gyvenimo simboliu, todėl buvo auginamas kaip naminis gyvūnas. Išvaryti iš sodybos žaltį reiškė negerą naujieną jo šeimininkui. Priglausti – gausius turtus ir sėkmę. Lietuvių liaudies tradicijoje žalčiai nuo seno buvo gerbiami kaip dievybės, laikomi namų gerovės, sveikatos ir vaisingumo sergėtojais, net mirusių protėvių atstovais. Tad žalčiai seniau laikyti šventais, vadinti pagonių dievais. Tikėta, kad namai, kuriuose apsigyvena žaltys, yra laimingi, saugūs. Tokiems namams nieko bloga negalintys padaryti net raganiai.
Žinovai teigia, kad tai pats nekenksmingiausias gyvūnas, mintantis pelėmis, varlėmis, įvairiais kenkėjais. Dar yra pastebėta, kad žalčiai mėgsta apsigyventi ten, kur yra švara, taip pat, kad juos „mėgsta“ ežiai. Netgi juokaujama – „jei nenori su žalčiais gyventi, įsigyk ežį“.
(14)
(5)
(9)