Fizikai rado paprastą paaiškinimą, kaip egiptiečiai gabeno 2,5 t blokus piramidėms (20)
Didžioji Gizos piramidė – paskutinis išlikęs pasaulio stebuklas, kurių kadaise buvo septyni. 4,5 tūkst. metų senumo statinys pastatytas iš 2,4 mln. kalkakmenio luistų. Vienas toks sveria apie 2,5 tonos. Mokslininkai jau seniai ginčijasi, kaip egiptiečiams pavyko atgabenti tokius akmenis į statybų aikštelę ir sustatyti juos vienus ant kitų. Mokslininkai pagaliau turi naują, tačiau labai paprastai šią paslaptį paaiškinančią hipotezę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Egiptiečiai tuos luistus rideno.
Tiesa, rideno visai kitaip, nei buvo manoma iki šiol. Anot ankstesnių teorijų, egiptiečiai stačiakampius akmenis ridendavo, paguldę juos ant medinių pavažų. Taip stačiakampius luistus ant cilindro formos rąstų, kaip spėjama, gana nesunkiai buvo galima nuridenti į statybos aikštelę.
Tačiau, kaip pažymima Physics arXiv, ši teorija turi tam tikrų trūkumų. Visų pirma, ridenamus rąstus turėtų slėgti milžiniškas luisto svoris. Dėl šios priežasties keliai, kuriais ridenami blokai, būtų smarkiai sugadinti. Naujausiais vertinimais per darbo dieną darbininkai atridendavo apie 40 blokų. Tokiu atveju, labai greitai remontuoti tektų net ir kokybiškiausius kelius.
Tačiau Indianos universiteto (JAV) fizikas Josephas Westas su kolegomis į šią ridenimo hipotezę pažvelgė šiek tiek kitokiu kampu. Jų siūloma prielaida sumenkina milžiniško slėgio į kelio paviršių veiksnį ir leidžia manyti, kad rąstais aprištų akmenų ridenimui reikėjo mažiau energijos sąnaudų nei juos velkant.
"Idėja – stulbinamai paprasta, - Physics arXiv dėsto J. Westas. – Egiptiečiai, ko gero, kalkakmenio luistą, užuot ridenę jį ant rąstų, aprišdavo mediniais rąstais iš keturių pusių ir keturkampį bloką paversdavo dvylikakampiu. Tokį galima visai nesunkiai ridenti."
J. Westas su kolegomis išbandė šią idėją su analogiškos formos betoniniu bloku, kurio dvi kraštinės buvo 20 cm ilgio, o viena – 40 cm. Toks blokas svėrė beveik 30 kg. Ant keturių bloko sienų tyrėjai pritvirtino po 3 medinius rąstus – keturkampis virto dvylikakampiu.
Galiausiai prie bloko viršūnės jie pririšo virvę ir išmatavo jėgą, kurios reikės akmens ridenimui. Matavimai byloja, kad betoninio bloko ridenimui užtikrinti pakanka eliminuoti dinaminės trinties koeficientą, lygų 0,3. Tai reiškia, kad jėgos tokiam akmeniui paridenti reikės kur kas mažiau – tik 0,15 dalies to, ko reiktų norint akmenį vilkti ant riedančių rąstų.
Skaičiavimai rodo, kad tokį pat, tik 2,5 tonos sveriantį "riedmenį" patrauktų 50 stiprių vyrų. Judėjimo greitis – 0,5 metro per sekundę.
"Tikrojo dydžio akmenų ridenimui reikėtų 30 cm skersmens rąstų – maždaug iš tokių buvo gaminami Nilo laivų stiebai", - teigia J. Westas.
Tiesa, rideno visai kitaip, nei buvo manoma iki šiol. Anot ankstesnių teorijų, egiptiečiai stačiakampius akmenis ridendavo, paguldę juos ant medinių pavažų. Taip stačiakampius luistus ant cilindro formos rąstų, kaip spėjama, gana nesunkiai buvo galima nuridenti į statybos aikštelę.
Tačiau, kaip pažymima Physics arXiv, ši teorija turi tam tikrų trūkumų. Visų pirma, ridenamus rąstus turėtų slėgti milžiniškas luisto svoris. Dėl šios priežasties keliai, kuriais ridenami blokai, būtų smarkiai sugadinti. Naujausiais vertinimais per darbo dieną darbininkai atridendavo apie 40 blokų. Tokiu atveju, labai greitai remontuoti tektų net ir kokybiškiausius kelius.
Tačiau Indianos universiteto (JAV) fizikas Josephas Westas su kolegomis į šią ridenimo hipotezę pažvelgė šiek tiek kitokiu kampu. Jų siūloma prielaida sumenkina milžiniško slėgio į kelio paviršių veiksnį ir leidžia manyti, kad rąstais aprištų akmenų ridenimui reikėjo mažiau energijos sąnaudų nei juos velkant.
"Idėja – stulbinamai paprasta, - Physics arXiv dėsto J. Westas. – Egiptiečiai, ko gero, kalkakmenio luistą, užuot ridenę jį ant rąstų, aprišdavo mediniais rąstais iš keturių pusių ir keturkampį bloką paversdavo dvylikakampiu. Tokį galima visai nesunkiai ridenti."
J. Westas su kolegomis išbandė šią idėją su analogiškos formos betoniniu bloku, kurio dvi kraštinės buvo 20 cm ilgio, o viena – 40 cm. Toks blokas svėrė beveik 30 kg. Ant keturių bloko sienų tyrėjai pritvirtino po 3 medinius rąstus – keturkampis virto dvylikakampiu.
Galiausiai prie bloko viršūnės jie pririšo virvę ir išmatavo jėgą, kurios reikės akmens ridenimui. Matavimai byloja, kad betoninio bloko ridenimui užtikrinti pakanka eliminuoti dinaminės trinties koeficientą, lygų 0,3. Tai reiškia, kad jėgos tokiam akmeniui paridenti reikės kur kas mažiau – tik 0,15 dalies to, ko reiktų norint akmenį vilkti ant riedančių rąstų.
Skaičiavimai rodo, kad tokį pat, tik 2,5 tonos sveriantį "riedmenį" patrauktų 50 stiprių vyrų. Judėjimo greitis – 0,5 metro per sekundę.
"Tikrojo dydžio akmenų ridenimui reikėtų 30 cm skersmens rąstų – maždaug iš tokių buvo gaminami Nilo laivų stiebai", - teigia J. Westas.
(33)
(12)
(21)