Ar Robino Williamso mirtis sukels savižudybių pagausėjimą?

kuo daugiau savizudziu, tuo maziau savizudziu

Ar tikrai ?

Ciniškai žiūrint, taip. Kuo daugiau savižudžių nusižudo, tuo mažiau lieka, kam žudytis.

nemanau, gana senas aktorius, kuris tikrai nemanau, kad turejo stipru rysi su savo fanais

Manau, kad tai pernelyg primityvus natūraliosios atrankos supratimas.

Niekas apie natūraliąją atranką nešneka, čia elementari matematika Yra 4 asmenų grupė. 2 iš jų – savižudžiai. Vadinasi, pusė grupės, 50%, yra savižudžiai. Jei vienas jų nusižudo, savižudžiais lieka 33% grupės. 50%>33% qed

Taip visur veikia šis efektas, todėl per Istorijos pamokas vaikus geriau mokyti isitorijos ne karų, inkvizicijų ir kitų kvailysių, o ką gero žmonės pasiekė, gražiausio, meno kokio gražaus, o skaitydami apie karus, vaikų tai nemokys nekariauti, o atvirkščiai vadinasi bus didesnė tikimybė, kad bus karai ateityje ir kitos kvailystės, kas ir vyksta, kodėl tokie pikti, nedraugiški žmonės, galima pastebėti.

Bet jei tas nenusižūdytų, kuris kol kas linkęs nusižūdyti, jis paskui galėtų išsivystyti ir tapti labai stipriu žmogum ir padėti šimtams ar daugiau. Žmogus nėra pastovus, jis kaip upė keičiasi arba vystosi arba degraduoja. Gali geras žmogus palūžti ir tapti skausmą darančiu kitiems, o gali taip negeras žmogus išsivystyti ir būti paskui labai geras ir mėgstamas kitų ir daug gero padaryti.

Jei tas, jei anas… Jei bobutė turėtų ratus, būtų traktorius… Niekas nesiginčija, kad galėtų būti geriau, kad savižudybė nėra tinkamas problemų sprendimo būdas. Tiesiog sugadinti žmogų ar bet ką kita lengviau, nei pataisyti. Nusižudyti (ne vien tiesiogiai, bet ir pamažu – geriant, be saiko valgant, neatsakingai vairuojant etc.) lengviau, nei save tobulinti, kažko siekti. Tokie jau (ne tik) fizikos dėsniai, kad procesai vyksta mažiausio pasipriešinimo kryptimi.

Natūrali atranka čia visai netinka. Tai labiau dirbtinė atranka.. Pagal natūralią atranka turėtų išlikti tik stipriausi (gamta). O žmonijoje išlieka tie, kurie sudaro daugumą ir jų yra daugiausia. Taigi, protingas žmogus, kurio požiūris į gyvenimą yra kitoks, jis ir kitiems atrodo kitoks. Todėl jis nepritampa, neturi draugų, tai verčia savęs paklausti, ar gyventi vienam ar stengtis surasti panašų į savę ir pan. Jei nieko nedarysi bus tik blogiau, jei nežinosi dėl ko gyveni, kas tau suteikia džiaugsmo, galų gale gali prieti prie savižudybės. Todėl tie, kurie mano, kad tai natūrali atranka, tai labai klysta. Taip netenkama daug svarbių protų, išradėjų, menininkų ir t.t., nes jie tiesiog nepritampa prie kitų, tačiau to neparodo, todėl nežinai, kad dedasi šio žmogaus viduje. Kai kuriems atrodo, na ir gerai, šie žmonės nepritampa prie visuomenės, bet ar dėl to verta žudytis? Mes esame visuomenė, todėl gali nuo jos atsiskirti, susikurti savo pasaulį, daryti tai, kas tau teikia džiaugsmą. Tačiau, tai yra sunku padaryti, nes iš pradžių, kai žmonės nežinos, kad tai yra ypatingas žmogus, jį laikys kitokiu, su juo nedraugaus. Tai tas žmogus lengvai gali susirgti depresija. O depresijos sunkumo formos greitai kinta, jei gyvenime nieko nedarai. Dauguma turbūt nežino, kad depresija yra labai sunki liga, o R.Williams sirgo labai sunkia depresijos forma. Jis atrodė laimingas, tačiau nežinai kas dėjosi jo viduje. Galbūt visuomenėje jis rodėsi tik išgėręs antidepresantų, bet pats galbūt jau buvo praradęs gyvenimo tikslą. Svarbiausia žinoti dėl ko gyveni ir turėti gyvenimo tikslą, kitaip tai lengviausias kelias į depresiją. Be abejo, galima ir kitaip susirgti depresija: netenkant artimo tau ar pan. Dauguma žmonių gyvena dėl to, kad 1. turi gyvenimo tikslą, 2. tiesiog pritampa prie visuomenės ir juos tai daro laimingus, 3. visuomenei daro darbus ir tai jį daro laimingu ( tačiau šis, kaip ir kiti laimės jausmai gali greitai pranykti ), 4. yra tiesiog per kvaili, kad liūdėtų ir tiesiog gyvena savo gyvenimą, iš inercijos juda savame gyvenime ir jaučiasi laimingi. 5. siekia kitiems blogo, nes kiti jam darė blogą arba tiesiog nekenčia visuomenės. 6..7... Todėl žmonės kurie nusižudo, galbūt dar nėra viską išbandę, suradę kitą gyvenimo tikslą, tai kas juos verčia vėl gyventi, judėti toliau. Iš dalies tai yra silpnybės požymis, nes bet kada gali atrasti tikslą vėl gyventi, nors ir nieko neturi, visada yra vilties.