Mokslininkai nustatė, kad gyvenimas po mirties įmanomas

Skambus pavadinimas, savo paradoksiškumu turintis suvilioti skaitytojus. Širdies sustojimas jau seniai nėra nei būtina, nei pakankama mirties konstatavimo sąlyga. Žmonės gyvena ir visai be širdies, prijungti prie prietaisų. Jei žmogui atrodo, kad jis numirė, tai dar nereiškia, kad jis negyvena. Suprantama, CNS tyrimai dar toli gražu nuo užbaigimo, tačiau tikrai žinoma, kad mirtis nėra mygtuko spragtelėjimas (), o yra laipsniškas procesas. Mirimą galima įsivaizduoti kaip ritimąsi į pakalnę. Kai pasieki papėdę – gali būti naudingas tik kaip donoras. Kol ritiesi žemyn per visus apalpimus, klinikines mirtis, komas, minimaliai sąmoningas būsenas, dar vilties yra. Tačiau kuo giliau nuriedi, tuo sunkiau ištraukti, tuo labiau apibraižytas ir sutrankytas lieki.

Įmanomas, bet neegzistuoja.

Sulinio gyli turbut irgi matuojate isokdami i ji?

Ir tu čia visiškai teisus! Ir čia jokių tyrimų atlikinėti nereikia, kad suprastum, kad šio straipsnio antraštė yra vienas didelis melas. Gyvenimas priklauso gyviesiems. Numirėliai gal ir turi sąmonę, bet jie jau negyvi ir gyvenimas jau jiems nebepriklauso.

Na man panasiau i pasakyma - gal ir raudonas, bet zalias. Kaip galima viename teiginyje teigti du priesingus dalykus? Tai arba "imanomas ir gal egzistuoja" arba "neimanomas ir neegzistuoja"

Grįžtam prie sąvokos "egzistencija"

O tu tikras dėl to, kad ką aš vadinu raudona tau iš tiesų yra žalia, bet mes abu tai vadinam raudona?

- Tu gali su savo mažąja (arba kita?) galvute suprasti, kad kitiems negyvas esi tu?

Buvai, kad zinai? Jei jau neegzistuoja tai koks tolkas gyventi?

- Ar nepamanei, jog tu šiandien esi gyvas tik todėl, kad tavo visi visi proprotėviai buvo nemirtingi?

Kalba, kiek supratau, eina apie klinikinę mirtį, o ne biologinę. Toks fenomenas vertas gilesnės diskusijos, bet tai toli gražu neįrodo "gyvenimo po mirties" koncepcijos.

Labai idomu. Prasom issamiau.

Gyvenimas po gyvenimo yra. Yra sielų persikėlimai. Prie to ir mokslas prieis, niekur nedings jis. Nes siela įsikeldama į kūna jau veikia savo patirtim kūną ir žmogus tampa nuo mažens linkęs daryti kažkokius poelgius. Jei siela su didele teigiama patirtim kūne, toks vaikas nuo mažiausių metų jau kažką bandys meistrauti kruopščiai, atsakingai, jam tai bus įdomu, o jei patirties nėra sieloje, siela pirmą kartą įsikėlė, tada vaikas niekaip nenorės to daryti, jis norės dėmesio sau, kad jį pastėbėtų, kad juo žavėtusi, taip jaunos sielos daro arba karalaičiai kurie buvo pereitame gyvenime, kada priprato, kad jiems visi patarnauja.

Dabar mokslą tikriausiai galima daryti iš visko..? Truputį sadistinis tyrimas, bent man taip atrodo. Beje, karta teko matyti filmą apie medicinos studentus, kurie ekspermentavo su savimi ir dirbtinai sukeldavo klinikinę mirtį, kad galėtų tirti pojūčius... Filmas aišku meninis, bet ko nebūna tikrovėje.

Man visada buvo įdomu iš kur ponai ir ponios tikintieji traukia tokias "žinias". Tai va, ir norėjau paklausti, iš kur tokios žinios?

Man irgi įdomu. Bet nujaučiu, kad čia kažkoks metodas slypi. Pvz., kad tekstas geriau skambėtų, tai šitų keistuolių sakiniuose dažnai galima pastebėti tokių žodžių, kaip (bio)laukas, (pozityvi/negatyvi) energija, kvantinis, bangos, dažnis, informacija... gal kažkada tiem žmonėm fizika nesisekė, tai susimaišė viskas smegenuose? Sakiniai irgi visuomet panašūs, teiginiai ateina neaišku iš kur, loginė seka nereikalinga. Tokių sąvokų, kaip dievas, siela, dvasia, Po apibrėžimai irgi nereikalingi. Gal sakau, jiems logika jau atgyvenęs dalykas, o mes kažkokie atsilikeliai? Bet tada kam čia reikštis, jei vistiek nesuprantam?

Nera cia jokiu specialiu metodu. Tai Indijos tradiciniu religiju ir dabartinio mokslo fragmentu (tiek religiju, tiek mokslo fragmentu) miksas. Galiu ir klysti.

- Taip, pagrindinis tikinčių/netikinčių nesusikalbėjimas slypi abstrakcijos lygyje. p.s. .. netikintys dar neišrado "loginės algebros", nežino abstrakčių kintamųjų ir kalba tik absoliučių skaičių "absoliučia logine aritmetika" (konkrečiai?).

Tai, kad ir tikintiems nelengva. Jei priklausai tradicinei konfesijai, tai visais klausimais gali nukreipti i savo konfesijos dogmas ir teologus. Jei kyla priestaravimai tarp konfesiju belieka savo konfesija laikyti teisingesne. O ka daryti tiems, kurie tik filosofiskai tiki? Jiems diskutuojant butina apsitarti del vartojamu ideju turinio. Dar galima meginti atsekti idejas isreiskianciu zodziu pirmine kilme, jei imanoma ir jei visi sutiks.