Jis Šiaurės Sibire aptiktas praėjusią vasarą. Tuomet sukėlė milžinišką viso pasaulio žiniasklaidos susidomėjimą. Mokslininkai pirmą kartą nusileido į duobę, ištyrinėjo jos vidinį paviršių, paėmė grunto ir ledo pavyzdžių cheminiams ir izotopiniams tyrimams.
Per dvi ankstesnes ekspedicijas liepą ir rugpjūtį nestabilūs duobės kraštai bei birus vidinių sienų gruntas trukdė atlikti nuodugnesnę apžiūrą ir paimti mėginius. Tik lapkričio 8-ąją, kai gruntas galutinai užšalo, mokslininkams pavyko patekti vidun ir išsiaiškinti, kad nuo to laiko, kai duobė buvo aptikta, jos kontūrai ženkliai pakito.
Specialiu zondu buvo atlikta duobės radiolokacija iki 200 metrų gylio. Pasak mokslininkų, gauti rezultatai leis vaizdžiai suprasti duobės struktūrą ir sukurti trimatį modelį, o ateityje ir prognozuoti tokių reiškinių atsiradimą.
Krateris, ekspertų manymu, per porą metų užsipildys vandeniu ir pavirs tundros ežeru, kokių daug Jamale. Mokslininkai daro prielaidą, kad ir kitų tokių šio regiono ežerų kilmė analogiška. Vis dėlto iki šiol nėra aišku, kaip susidaro tokie milžiniški krateriai.
Kai kurie mano, kad kraterį paliko kupolo pavidalo reljefo forma – pingas – susiformuojantis įšalo metu. Pingas yra savotiškas kupolo pavidalo kalniukas, kurį suformuoja įšalo metu į žemės paviršių kylantis vanduo. Ten jis susiduria su žema temperatūra ir sušąla. Kai pakilus temperatūrai ledas ištirpsta, toje vietoje gali likti duobė.
Pasak kitos versijos, šylant žemei, po žeme susidaręs ledas tirpsta ir išleidžia dujas, kurios ten buvo įkliuvę tūkstančius metų. Taip į viršų pakilusios dujos gali išsprogti ir palikti didžiulę skylę žemės paviršiuje.
