Nepriklausomybės metai: kaip pasikeitė lietuvių mentalitetas

Patinka man skaityti teigiamus straipsnius apie Lietuvą ir tuo pačiu sutinku, jog jaunimas laisvėja. Tikiuosi, kad tai ne pabaiga ir kada nors pasieksime tikrai auštą lygi žmogiškume, kai išbrisim iš postsovietinio mąstymo.

Tai vyksta lėtai, bet atsigaunam

Išties geras straipsnis. Patiko.

Tą ir aš pastebėjau, tikrai liuks straipsnis

Maloniai susiskaitė Įpusėjus kelią iš LTSR, teigiami pokyčiai jau tikrai matomi.

Apie kokią šaly čia rašo? Nei truputį nepanašu į Lietuvą.

''Savo ruožtu E. Mildažytė linki išmokti gerų manierų, pradedant pasisveikinimu ir .'' kaip suprast ?

Puikus straipnis!

Na, kad reikia atsisėsti grakščiai, o ne dribtelėti į krėslą ir koją ant kojos susikelt, atkišus bato padą vienam pašnekovui, kelį atstačius kitam, pražergtą klyną – visiems likusiems

Ir, žinoma, išspjauti gumą į šiukšliadėžę taip pat išsiimti ausinukus iš ausų bei telefone įjungti begarsę aplinką ir jį padėti į šalį

ir nėra prisirišusi prie materialių dalykų .Jau isivaizduoju vartotoju visuomene tapusia asketais.

Išardžiusi svetimą šeimą ir nugvelbusi turtingą vyrą (kuris, išsiskirdamas, stengėsi kuo mažiau palikti buvusiai šeimai) Mildažytė mažiausiai tinkama būti etikos „eksperte“. Straipsnis pilnas loginių klaidų ir yra labiau propagandinis, visuma įsipiešiantis į kosmopolitizmo bei genderizmo sklaidos siautėjimą Lietuvoje. Pvz. kur rašoma apie sklypus: gal dabartinis 30-imetis ir netrokšta turėti žemės ūkio paskirties sklypo Balbieriškyje, bet jau tikrai trokšta turėti butą Vilniaus centre ar sklypą Vilniaus ribose. Apie grakštų atsisėdimą, tai storai kaip kiaulei Mildažytei grakščiai atsisėsti yra trokštama siekiamybė primenant, jog darbininkiškos kelnės džinsai niekada nebūtų tapę įprasti visur, jei tokios mildažytės vakaruose būtų turėję galimybę skleisti savo nuodus be oponentų, kaip neklystančios „ekspertės“.

Naudotis daiktais ir prie jų prisirišti yra du skirtingi dalykai.

Koks žmoniškumo lygis Lietuvoje šiuo metu geriausiai iliustruoja Garliavos istorijos finalas - klykiančio vaiko išvilkimas ir „ekspertų“ a la Mildažytė vertinimai, tiksliau - tylėjimas Žinoma, žodį „Tie-sos“ Nemuno krantinėje rašė jaunimas ir buvo už tai persekiojami, bet manau, jog tarp jaunų daugiau yra ne tų kurie rašytų, bet kuriems „viskas nusibodo“, „kiek galima“, „vaikas su mama“ ir t. t. ir kt., tai yra padėti pamatai individualistinei sumaterialėjusiai visuomenei, kurioje kiekvienas už save.

Naivuolė. Pasižiūri įrašą ir supranti, kodėl vaikas klykia - "tetulė" sumūrija vaiką į stiklą priešais minią ir pareigūnus ir prigąsdina, kaip dabar jai bus blogai. Tai yra psichologinis smurtas. Vaikas turėjo būt atimtas iškart, o visus, kurie priešinosi - suimti ir teisti už trukdymą pareigūnam atlikti savo darbą. O šiaip istorija nelabai nauja, panašių buvo ir Vokietijoje ir JAV. Problema čia kelių asmenų, kurie išnaudoja visuomenės patiklumą ir manipuliuoja faktais. Ypač kai dabar "pedofilas"="ragana". Kas nepatinka, besk pirštu pedofilas ir prasidės raganų medžioklė.

Patiko straipsnis, tik nesuprantu kodėl didesnis šypsojimasis nepažįstamam turėtų būti laikomas kaip kažkokia šventa karvė. Šypsenos sureikšminimas man atrodo kaip siekis uždengti kasdienybę. Tas pats kaip 16 val per dieną dirbančio, be savaitgalių, darbininko noras apsimesti ponu.

Mus po 200 metų Rusijos okupacijos išspjovė kaip skreplį su dviguba kova už nieką, nes valstybė praktiškai suvalgyta ir dar reikalauja Mentaliteto?!!! Čia vargšai žmonės traumuoti po sovietų gyvena - mentalitetas dar viena okupacija duokit mums laisvės ir atsikvėpt po sovietmečio, pagalbos mums reik, nieko nevaidinsiu ir aristokratu neapsimesiu, palikit mus ramybėj JPTVMT!