Kodėl nerandame ateivių? Mokslininkai įvardijo kaltininką (1)
Visata, rodos, yra beribė, o galaktikose – nesuskaičiuojama gausybė žvaigždžių, aplink kurias skrieja dar daugiau planetų. Visgi iki šiol žmonijai nepavyko užfiksuoti jokio signalo, kuris leistų užtikrintai sakyti, kad Visatoje esame ne vieni. Astrofizikai pateikė naują versiją, kodėl taip yra, o kaltininku įvardijo galingus gama spindulių pliūpsnius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ekstremali, visa naikinanti radiacija galėjo ne tik išnaikinti gyvybę daugelyje kitų planetų, bet ir sukelti masinį gyvybės išnykimą Žemėje.
Astrofizikai paskaičiavo, kad gama spindulių pliūpsniai, kuriuos sukelia vieni galingiausių sprogimų Visatoje, galėjo sutrukdyti gyvybės atsiradimą ir vystymąsi 90 proc. galaktikų. Tokia versija paaiškintų, kodėl iki šiol neaptikome jokių protaujančių būtybių egzistavimo įrodymų kitose planetose.
Tyrimui vadovavęs profesorius Tsvi Piranas, Jeruzalės hebrajų universiteto fizikas, sakė: „Mes nustatėme, kad fatališko gama spindulių blyksnio tikimybė yra gerokai didesnė vidinėje Paukščių Tako dalyje, dėl to sąlygos gyvybei taptų nepalankios. Tik Paukščių Tako pakraščiuose, toliau nei 10 kiloparsekų (32,6 tūkst. šviesmečių) nuo galaktikos centro, ši tikimybė tampa mažesnė nei 50 procentų. Bendrai vertinant Visatą, saugiausios vietovės gyvybei – bent jau tokiai, kaip Žemėje – yra mažiausio tankumo regionai didelių galaktikų pakraščiuose, o gyvybė gali egzistuoti tik maždaug 10 proc. galaktikų.“
Kitaip sakant, Paukščių Takas priklauso retai galaktikų rūšiai.
Gama spindulių žybsniai įvyksta maždaug kartą per dieną ir atskrieja iš įvairių krypčių, o astronomai juos fiksuoja specialiais teleskopais, skirtais aptikti intensyvius, ryškius energijos blyksnius. Jie gali trukti nuo vos kelių sekundžių iki kelių minučių.
Šie blyksniai yra siejami su supernovų sprogimais, kurie įvyksta kolapsuojant žvaigždėms ir susidarant juodosioms skylėms. Tokių sprogimų metu paskleista radiacija yra pražūtinga net patiems atspariausiems organizmams Žemėje.
Jei toks sprogimas įvyktų Saulės sistemos kaimynystėje, radiacija sunaikintų ploną ozono sluoksnį, kuris saugo planetą nuo mūsų žvaigždės skleidžiamų ultravioletinių spindulių. Taip pat jis gali sukelti pavojingas grandinines chemines reakcijas. Dėl to Žemėje įvyktų masinis gyvybės išnykimas.
Kai kurie mokslininkai mano, kad panašus įvykis jau buvo nutikęs prieš maždaug 450 mln. metų, o po jo Žemėje išnyko per 80 proc. gyvybės rūšių. Jei tai tiesa, tai reikštų, kad ankstyvosios gyvybės formos Žemėje buvo kur kas geriau prisitaikiusios ištverti radiaciją.
