Ko gero, visi pamenate pasaką, kurioje Raudonkepuraitė miške sutiko vilką ir plėšrūnas mergaitę užpuolė. Pasakojimai apie vilkus ir kitus Lietuvos miškuose gyvenančius plėšrūnus eina iš kartos į kartą. Tačiau kokia situacija yra šiandien, ar vilką galima laikyti realiu pavojumi?

Giria oro sąlygas

Visai neseniai, vasario pradžioje Lietuvos miškuose vykdytos vilkų ir lūšių apskaitos. Į miškus išsiruošę miškininkai, medžiotojai ir įvairių gamtosauginių organizacijų atstovai skaičiavo šių žvėrių pėdsakus ir juos registravo specialiuose žurnaluose. Šiemet orai buvo dėkingi ir nors pirmąją dieną daugiausiai aptikta nešviežių vilkų pėdsakų, antroji apskaitos diena buvo žymiai palankesnė – sniegas buvo vos iškritęs, todėl stebėti žvėrių judėjimą buvo lengviau. Kiek vilkų ir lūšių pėdsakų pavyko užfiksuoti, rezultatų teks dar palūkėti, jie žadami tik apie kovo vidurį, tačiau apskaitoje dalyvavę žmonės neslepia, kad pirmasis įspūdis neblogas, todėl viliamasi ir kaip įmanoma tikslesnių duomenų.

„Žinant šių metų žiemą, sąlygos (skaičiavimui – red. past.) buvo pakankamai geros. Laikas buvo pasirinktas tinkamai. Kalbant apie rezultatus, kol kas dar suvedami anketų duomenys. Iki kovo 1 dienos Generalinė miškų urėdija turi pateikti visas apskaitų anketas Valstybinei miškų tarnybai, kuri ir darys apibendrinimus“, - situaciją komentavo Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas.

Tačiau paklaustas apie pirmuosius įspūdžius, teigė, kad džiugino aktyvus žmonių dalyvavimas – į miškus išėjo ne tik miškininkai, saugomų teritorijų direkcijų darbuotojai, bet ir medžiotojai, visuomenininkai.

„Iki mūsų nusiskundimų neatėjo, tokių signalų neturime“, - tikino pašnekovas, pasiteiravus, ar apskaitos praėjo sklandžiai, be jokių incidentų.

Paklaustas apie 33 vilkų sumedžiojimo kvotą, ar ją reikėtų didinti ar palikti kokia yra, V. Vaičiūnas pripažino, kad lūkesčių gali būti įvairių, bet siekiant apsisaugoti nuo įvairių spekuliacijų ir yra reikalinga turėti tikslius vilkų apskaitos skaičius, kuriais remiantis galima būtų priimti tolimesnius sprendimus.

Ateityje medžiosime ir lūšis?

Vilkų apskaita yra vykdoma tam, kad būtų galima nustatyti jų sumedžiojimo kvotą, o kam yra skaičiuojamos lūšys? V. Vaičiūnas sako, kad lūšis yra saugoma rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, ją saugome ne tik mes, bet ir dauguma Europos Sąjungos šalių, tačiau šaliai reikia žinoti, kiek lūšių mūsų miškuose gyvena, kad ateityje turėtume reikiamus sprendimus, jei paaiškėtų, kad lūšių skaičius didėja.

„Lūšys yra nemedžiojama, bet yra įvairiausių pamąstymų. Valstybei reikia žinoti, ką ji turi – ne tik turėti informaciją apie medžiojamus gyvūnus, bet ir apie tuos, kurie yra saugomi, tada galima toliau modeliuoti, ar kryptingai tęsti populiacijos gausinimo programas (Lietuva vykdo lūšių veisimo nelaisvėje ir paleidimo su siųstuvais į laisvę projektą – red. past.), ar galbūt yra signalų, kad kai kur lūšių tankis jau yra pakankamai didelis ir ten apie papildomą veisimą ir paleidimą į laisvę nereikia kalbėti“, - teigė V. Vaičiūnas.

Jo teigimu, stebint bendrąją lūšių populiacijos situaciją paaiškėjo, kad atskiruose regionuose gyvena tiek lūšių, kad jų populiaciją ateityje gali reikėti taip pat reguliuoti.

„Yra tokių pavyzdžių Europoje, bendros tendencijos, kad stambiųjų plėšrūnų daugėja. Pavyzdžiui, Prancūzija ir Italija kažkada vilkų visai neturėjo, o dabar jų populiacijos gan gausios. Neseniai netgi buvo žiniasklaidoje informacija, kad avių augintojai netgi buvo suvažiavę prie Prancūzijos parlamento, spręsti klausimą dėl reguliavimo (vilkų populiacijos – red. past.). Lygiai taip pat ir rudųjų meškų skaičius didėja ir plinta iš Italijos, Prancūzijos Alpių. Taip pat ir kai kur su lūšimis“, - sakė Miškų departamento direktorius.

Paklaustas, kaip reikėtų miške elgtis netikėtai užfiksavus vilką ar lūšį, pašnekovas tikino, kad tai praktiškai nerealus variantas: „Praktikoje to nepasitaiko, kad viduryje baltos dienos susitiktum vilką, tai arti neįmanomo“.

Anot jo, jeigu vis tikrai kažkam pavyko užfiksuoti vilką ar lūšį, pranešti niekam apie tai nereikėtų, nebent tai būtų taikomas ūkininkams, jeigu jų galvijus vilkai išpjautų, nes už tai galima gauti kompensacijas.

Kaip gintis nuo plėšrūnų?

Sutikti vilką labai retai kam pasiseka. Visgi Raseinių rajone gyvenanti Janina priklauso tai laimingųjų grupei. Prie Dubysos stovyklavusi moteris kartą susiruošė grybauti ir labai išsigando netoliese pamačiusi vilką. Tuomet jai grybavimas kaip mat išgaravo iš galvos. Moteris viską metusi pasileido nuo klano bėgti į savo sodybą.

„Parbėgau visa uždususi. Ir iš karto puoliau gerti raminamųjų vaistų. Širdis daužėsi kaip reikiant. Buvau labai išsigandusi. Nežinojau, ką tokiu atveju daryti, todėl pradėjau bėgti namo. Kai papasakojau kaimynams, tai jie irgi sakė, kad yra ant kalno vilką matę“, - pasakojo moteris.

Visgi Janina priėmė ne patį geriausią sprendimą. Tokiu atveju reikėjo elgtis kitaip.

Nors vilkai ir lūšys žmonių dažniausiai nepuola, tačiau prieš einant į mišką vis tiek specialistai pataria žinoti keletą esminių dalykų. Tai pravers ir susitikus su šernais, kurie aršiai gina savo jauniklius.

Jei vilkai žmogaus ir vengia, kitaip gali elgtis vilkai mišrūnai. Miške sutikus bet kokį žvėrį svarbiausia nepanikuoti. Tačiau vien to neužtenka. Reikia pasistengti, kad plėšrūnas pamanytų, jog esate labai didelis. Todėl verta rankas iškelti aukštyn. Jeigu laikote ką nors rankose – mosuokite. Kaip bebūtų, šaukti nepatartina. Gamtininkai sako, kad triukšmas gali sukelti gyvūno agresiją. Taip pat susidūrus su žvėrimi nereikėtų žiūrėti jam į akis. Be to, reikia ieškoti būtų, kaip atsitraukti. Tai geriausia daryti nedarant staigių judesių. Geriausia judėti atbulomis, neatsukant plėšrūnui nugaros. Taip galima nuo jo lėtai atsitraukti.

Kaip pastebi gamtininkai, miške jokiu būdu negalima artintis prie žvėrių jauniklių. Bandymas paimti jauniklį ar į jį iš arčiau pažiūrėti gali labai blogai baigtis. Radus jauniklius iš tos vietos reikėtų kuo skubiau pasišalinti.

Jei visi sąžiningai atliko savo darbą...

Nevyriausybinės organizacijos „Baltijos vilkas“ valdybos pirmininkė Lina Paškevičiūtė sutiko su V. Vaičiūno išsakytais žodžiais: laimei, šiemet oro sąlygos buvo pakankamai palankios vilkų pėdsakams miškuose skaičiuoti.

„Žinant kokia buvo žiema, manau, kad ministerija pataikė su orais. Pirma diena buvo prastesnė, kiek mums žinoma, kai kur buvo plonas sniego sluoksnis, kai kur ir jo nebuvo, taigi buvo galima suskaičiuoti tik senus pėdsakus. Jeigu žiūrėtume į žemėlapį, tai galėtų labiau pasakyti vilkų paplitimą, o ne skaičių – t. y., kur vilkai ir lūšys gyvena, kuriuose miškuose. Apskritai taikoma minimalaus skaičiaus metodika yra labiau skirta paplitimui nusakyti nei konkrečiam skaičiui“, - teigė L. Paškevičiūtė.

Jos teigimu, antroji perskaičiavimų diena buvo kur kas produktyvesnė, nes buvo šviežio sniego, todėl ir šviežius žvėrių pėdsakus sekti buvo lengviau.

„Jeigu visi sąžiningai atliko darbą, labai norėčiau tikėti, kad taip ir buvo, bus galima vilkų skaičių iš tos dienos ir nustatyti“, - vylėsi nevyriausybinės organizacijos atstovė.

Paklausta, kokius lūkesčius sieja su vilkų apskaita, kokio jų populiacijos skaičiaus tikisi, ji nenorėjo leistis į spėliones, tik pabrėžė, kad svarbu ne pats skaičius, vilkų sumedžiojimo faktas, o sprendimų radimas ten, kur vilkų padaroma žala iš tiesų yra didžiausia.

„Skaičių tikrai nenoriu spėlioti. Visąlaik buvome už tai, kad nebūtų daromi daliniai apibendrinimai, sudėsime taškus ant žemėlapio ir tikiu, kad Valstybinė miškų tarnyba sugebės apibendrinti ir skaičių pateikti. Iš mūsų pusės pažadame, kad stebėsime tą procesą ir stengsimės, kad jis būtų kuo objektyvesnis. Jeigu kalbama apie vilkų kvotas, visada sakėme, kad ne vilkų skaičius yra tas dalykas, pagal kurį reikėtų jas nustatyti. Kita dedamoji yra žala. Mes sprendžiame ne vilkų populiacijos mažinimo problemą, o sprendžiame žalos mažinimo problemą. Karštuose rajonuose turi būti pritaikomos specifinės priemonės, t. y. žmonės turi būti skatinami saugoti savo gyvulius, naudojant apsaugos priemones, o jeigu jau tikrai karštas taškas, galėtų būti specialus leidimas“, - kalbėjo L. Paškevičiūtė. Jos teigimu, iki šiol galiojo tvarka, kai buvo medžiojama dažnai ne ten, kur daroma didžiausia vilkų žala.

Vilkai išpjovė visas ūkininko avis

Savo ruožtu Medžiotojų draugijos būrelio nariai skirtinguose regionuose išskiria ne vienodas vilkų populiacijos tendencijas. Jei vienur pastebima, kad vilkų sparčiai daugėja, kitur laikomasi nuosaikesnio požiūrio, kad vilkų skaičius išlieka daugiau mažiau stabilus.

„Pas mus buvo pirmi Lietuvoje vilkai nušauti, kai tik buvo leista juos medžioti, spalio pirmomis dienomis. Praktiškai pasitvirtino tai, ką mes jautėme ir buvome pastebėję. Turime dvi bandas, dvi grupes vilkų dviejuose miškų masyvuose. Grupėse po 7-9 vilkus, o gali būti ir 12”, - sakė Kaišiadorių medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas, medžioklės žinovas Vilius Karpavičius.

Anot jo, rajone stebima vilkų populiacijos didėjimo tendenciją, kurią medžiotojai sieja su didesnėmis jauniklių vadomis.

„Praeitais metais, visą sezoną vilkams buvo geros sąlygos ir buvo papjauti 67 ūkininkų galvijai. Pjovimas prasidėjo labai anksti, dar gegužės mėnesį, - situaciją rajone komentavo V. Karpavičius. - Jeigu jau plėšrūnai eina pjauti galvijų, trūksta žvėrių. Kaip gali ūkininkai nesaugoti savo galvijų? Galiu vieną pavyzdį pateikti: netoli Elektrėnų ūkininkas augino 27 avis, jam per tris kartus beveik visas ir išpjovė, liko 4 avys. Avys buvo voljere, elektriniu piemeniu aptvertos. Žinokite, tiesiog baisu“.

Pašnekovo teigimu, vilkų skaičių bent jau jų rajone reikėtų labiau sumažinti. Vyras pasisakė už medžiojimo kvotos didinimą, svarstydamas, kad nuo 33 vilkų ji galėtų kilti iki 50.

Mena tėvo pasakojimą apie iš paskos sekusius vilkus

Paklaustas, ar miške eiliniam žmogui yra tikimybė sutikti vilką, pašnekovas teigė, kad tai šiais laikais sunkiai įmanoma, tačiau seniau tai nebuvo toks jau ir retas dalykas.

„Jie neturėtų pulti, puolimą inicijuoti gali gindami jauniklius arba jeigu būtų labai alkani. Mano tėvas, senelis pasakojo, kad šiuose miškuose eidavo vilkai žmonių pėdomis, bet tuomet būdavo kitų žvėrių skaičius labai mažas, o vilkų buvo daug daugiau. Šiuo metu tai tikrai negirdėtas variantas, kad būtų puolimas, nebent žvėris būtų labai išgąsdintas, alkanas, sužeistas. Paskutiniu metu mūsų rajone, galiu garantuoti, kad nebuvo nė vieno pasiutligės atvejo – netgi lapių, tai vilkų net nevardiju“, - sakė medžiotojas.

Anot V. Karpavičiaus, tiek lūšis, tiek ir vilkas yra labai atsargūs, baikštūs žvėrys, todėl bet kokio kontakto su žmogumi kaip įmanoma vengia: „Juos pastebėti, sutikti – labai retas variantas. Medžiotojas pastebi lūšies ir vilko pėdsakus, bet pamatyti gali nebent bokštelyje sėdint ar važiuojant automobiliu, kai žvėris perbėga. Su lūšimi dar sudėtingiau, nes ji dar paslaptingesnė“.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Utenos skyriaus valdybos pirmininkas Stasys Kvedaras teigė, kad jų apylinkėse vilkų nedaugėja, o dviejų dienų apskaitos rezultatų skaičiavimas gali būti ir apgaulingas: „Gal tą dieną vilkai miega, kai mes skaičiuojame, kas ten žino. Daugmaž medžiotojai žino, kiek jų teritorijoje vilkų gyvena“.

Jo teigimu, vilkai yra keliaujantys, todėl sunku pasakyti tikslų skaičių, kiek jų gyvena Utenos apylinkėse, tačiau kadangi čia miškų nėra itin gausu, ir vilkų didelių bandų nėra: „Kai miškai nedideli, mes masės vilkų neturime ir didelių problemų taip pat“, - sakė S. Kvedaras.

Šiek tiek apie vilkus ir lūšis

Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro vilkų pora, jų jaunikliai ir vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Pastarosios vieta tik šiek tiek žemesnė nei vado. Tik jie gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda. Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Taip jie stengiasi išvengti nereikalingų susidūrimų.

Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti. Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Maistu negalinčiam pasirūpinti vilkui, kol jis pagyja, išgyventi padeda kiti nariai.

Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių. Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys. Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius ar ligotus gyvūnus.

Lūšys, kaip yra pasakojęs jų specialistas ir jų veisėjas Petras Adeikis, iš tiesų yra žymiai atsargesnis gyvūnas už vilką: „Netgi Raudonkepuraitę suvalgė vilkas, o ne lūšis. Yra stereotipai – galvojama, kad lūšys po medžius karstosi ir iš jų šokinėja. Nieko panašaus. Jinai ne voverė, svoris jos didelis, trauka ją smarkiai veikia. Tiesą pasakius, buvo atvejis, kai viename zoologijos sode gaudė lūšį, lūšis iškrito iš medžio ir susilaužė koją. Pasakysiu kaip biologas: lūšis įlipa priekiu ir išlipa užpakaliu – kaip meška, nešokinėja“, - aiškino lūšių specialistas.

Kalbėdamas apie lūšių tariamą agresyvumą, pašnekovas teigė, kad čia vėlgi vyrauja klaidingos nuomonės: „Pacukas į kampą įspaustas irgi gali užšokti ant viršaus. Lietuvoje nėra gyvūnų, kurie nebijotų žmogaus. Pasaulyje iš žinduolių yra tik trys, kurie žmogų mato kaip potencialią auką – grizlis, Bengalijos tigras ir baltoji meška. Visi kiti – tiktai gina teritoriją. Lūšiai išvis nėra šansų pulti žmogaus“, - tikino P. Adeikis.

Vilkų kvota kasmet mažėja

Primename, kad pernai buvo leista sumedžioti 33 vilkus, medžiotojai šią kvotą išnaudojo gana greitai. Pagal 2013 m. vasario mėnesį įvykdytą vilkų apskaitą ir patvirtintą metodiką Lietuvoje nustatytas minimalus vilko populiacijos individų skaičius siekė 208 vnt. Atsižvelgiant į tai, medžiotojams leista nušauti 10 proc. plėšrūnų (21). Tačiau vėliau vilkų apskaitos duomenys pakeisti - vilkų skaičius išaugo nuo 21 iki 33 vilkų.

2012 meti medžiotojams buvo dosniausi - buvo paskaičiuota, kad Lietuvos miškuose bėgioja 250 vilkų, todėl jų populiaciją leista sumažinti 20 proc. (50).

Kiek Lietuvos miškuose gyvena lūšių, niekas tiksliai pasakyti negali, tačiau gamtos fotografas Romualdas Barauskas visai neseniai pasidalijo savo samprotavimais, kad lūšių miškuose gali gyventi arti 800-1000.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Grynas.lt

Autoriai: Rūta Levickaitė

Komentarai (3)