Atrastas kosminis „lobis“ – raktas į tamsiosios materijos paslapčių atskleidimą

Dabar jus (astronomai) man paaiskinkit toki dalyka, \'\'Artimiausias jų yra už 95 tūkst...\'\' 95k sviesmeciai, jus isivaizduojat, kaip issikreipia (butent 4D Ensteino) erdvelaikis del greicio c ir atstumo, vs orbitos kelias vs (iskreivintas) atstumas tarp dvieju galaktiku musu ir tos nykstukines. Nu nemoku paklausti net klausimo bet cia pasireiskia reliatyvumas visu grazumu, ta prasme reliatyvumo gravitacija vs Niutono gravitacija, koks skirtumas tarp ju formulese ir realybeje. Kaip gravitacijos jega ir jos kelias atrodo grafiskai, ar kasnors is astronomu susimaste, o gal yra koks paaiskinimas tam? Nes juk niekas nejuda greiciau uz c kas turi mase ir kas gali perduoti informacija, o gravitacija tam tikra prasme gali perduoti informacija (apie objekta kuris ta garvitacija ir kuria), ka tik sudirbau i suns dienas \'interstelar\' atsiprasau uz tai xD. Nedaug prasau, neprasau aprasyti galaktiku spieciu gravitacinio susietumo tik Pauksciu tako ir tu nykstukiniu galaktiku. Suprantu, kad neaiskiai klausiu, bet astronomai tikrai supranta ko noriu. Galima net nepainioti tamsiosios materijos i si reikala, nes reliatyvumo ir taip daugiau nei reikia.

Paprasčiau neatitikimą tarp Niutono dinamikos ir BRT aptikti čia pat, Saulės sistemoje - pvz., stebint Merkurijaus precesiją. O nykštukinės galaktikos yra per mažos, per blyškios, pernelyg izoliuotos ir juda mūsų atžvilgiu santykinai nedideliais greičiais, kad reliatyvistiniai efektai labai pasireikštų. Tarsi stebėdamas 100 m skersmens asteroidą tikėtumeisi, kad jis paveiks Saulės padėtį ar Jupiterio orbitą. Kad objektai gravitaciškai susieti - reiškia, kad jie sukasi apie bendrą masės centrą, arba kad krenta vienas į kitą pakankamai mažu greičiu, nei reikia, jog prasilenktų ir išsilakstytų, bei kad atstumai nėra tokie dideli, jog tuos objektus išdraskytų kiti poveikiai - pvz., erdvės plėtimasis. O gravitacijos poveikis sklinda baigtiniu greičiu - kol kas nėra jokių eksperimentinių požymių, kad greičiau nei c. Pvz., potvyniai visada vėluoja lyginant su „tikra“ Mėnulio padėtimi „tuo momentu“ (jei BRT tokias sąvokas apskritai būtų įmanoma apibrėžti). Mes Mėnulį ir jaučiame ten, kur matome, bet mums tas skirtumas aktualus tik tiek, kiek svarbus pats signalo vėlavimo faktas.

Tai kad tamsioji materija nieko bendro su reliatyvumu neturi, bent jau šios dienos fizikos žiniomis...

Jei nubreztume tiese, tarp dvieju gravitaciskai susietu objektu, tai ji visai nebutu tiese ar ne? Butu kazkas panasus i kreiva kelia, del c ir reliatyvumo, o palei Niutona tai butu ideali tiese nuo A iki B. Ta teise turetu buti lygiai ta pacia kryptim kaip ir gravitacijos jegu vektoriai . Klausimas ar ta kreiva tiese, neturetu stabdyti tu dvieju objektu orbitinio greicio, del gravitacines jegos pokrypio, o gal reiketu sakyti lago (nezinau lt. atitikmens)? Zodziu Saule ir Zeme traukia viena kita su apytikriai 8 minuciu lagu, per tas 480s Zeme pasislenka orbitoje 29780m*480s... Zodziu tas kampas pasislinkes atgal jei gerai paskaiciavau 0.00546337.... laipsnio, lyginant su tuo koks butu palei Niutona, gali buti kiek mazesnis, nes turbut nuo tos poros bendro centro reiketu skaiciuoti, bet jis ko gero cia mazai itakos turi, nes vistiek yra Saules viduj. Betkokiu atveju tokie du objektai (palei mano buitine reliatyvumo interpretacija) turi stabdyti vienas kita, jei atmestume greitinima del potvyniu jegu. Tai cia turetu buti kazkas panasaus i gravitaciniu bangu spinduliavima, taip nebutu pazeistas energijos tvermes desnis. Ar as gerai cia samprotauju? Gal gravitacijos jega negali buti piesiama, kaip vektorius tik 3D erdveje, nes tai erdvelaikio = 4D (kaip minimum) jega ir nera jokiu gravitaciniu bangu? Vienu zodziu visikai susipainiojau, gal padesit atnarplioti mintis.

Gravitacija, tiek pgl Albertą, tiek ir pagal Izaoką, yra ne jėga, o laukas. Pgl. Izaoką gravitacijos laukas apibrėžiamas pirmo rango tenzoriumi (vektoriumi), kuris yra priklausomas tik nuo masės (nulinio rango tenzoriaus arba skaliaro). Pgl. Albertą gravitacijos laukas apibrėžiamas ketvirto rango tenzoriumi (Rymano, arba "statiniame variante" be gravitacinės spinduliuotės, antro rango Ričio tenzoriumi), kuris yra priklausomas nuo masės ir momento (antro rango tenzorius). T.y. Albertas į BRT įtraukė daugiau faktorių ir laisvės laipsnių, kas duoda tikslesnį rezultatą. 4-Vektorius yra iš SRT, ne BRT. Izaoko matematiką galima išreikšti ir 4-vektoriumi nekeičiant esmės. Be kita ko, kaip vėliau paaiškėjo sprendžiant BRT daugiaaukštes lygtis, rezultatas 99,99 proc. atvejų identiškas Niutonui. Pvz, beveik visą šiuolaikinę kosmologiją (išskyrus pirmuosius kelis šimtus metų) galėjo kuo puikiausiai išvesti Izaokas, jei jo religiniai įsitikinimai nebūtų trukdę. Frydmano lygtys gaunamos identiškos, tik BRT sprendimas kokį tūkstantį kartų sudėtingesnis.