Mokslininkai pagaliau suprato, kodėl egzistuoja vyrai

Dauginantis žymiems hermafroditams, tokiems kaip sraigės ir sliekai, vis tiek reikia dviem partneriams apsikeisti genetine medžiaga. Kaži ar yra tokių gyvūnų, kurie geba apsivaisinti patys save?

Seksualinis dauginimasis turi daug formų ir motyvų, jis išsivystė ar kito evoliucijos eigoje ne kartą. Pvz., kai kurios rūšys turi 3 lytis. Kai kurių individų lytis apsprendžiama pagal aplinkybes. Berods, kiekviena bičių patelė išsirita neapspręsta - motinėlė ar darbininkė. Darbininkės tampa nevaisingos, kad nekeltų konkurencijos motinėlei ir toks pareigų pasiskirstymas: visas avilys gyvena tik dėl motinėlės, darbininkės viskuo rūpinasi, o tranai palaiko genetinę įvairovę. Kitose rūšyse individai gali keisti lytį pagal poreikius. Pvz., kol sąlygos sunkios ir populiacijai gresia sumažėjimas, atsiranda daugiau patelių. Kai populiacija gausi ir gresia aplinkos resursų stygius, atsiranda daugiau patinėlių, kurie palaiko didelę genetinę įvairovę eksponentiškai nedidindami populiacijos. Toliau: tai, kad patinams dažniausiai nereikia dėti kiaušinių, kiaušinėlių, ikrų ar gimdyti bei rūpintis palikuonimis - reiškia, kad ir jų poreikiai gali būti žymiai mažesni. Subrendę uodai nesimaitina ir nekonkuruoja su uodėms maitintis žinduolių krauju. Uodų lervos maitinasi pačios planktonu ir pan., todėl uodė ir taip gali dėti šimtus tūkstančių kiaušinėlių nebijodama išsekimo. Kita vertus, patinėliai visą savo gyvenimą gali paskirti migruoti nemažais atstumais, negalvodami, iš kur gauti maisto - ir taip jie palaiko genetinę įvairovę tarp skirtingų populiacijų. Šiaip aseksualumas (ir iš dalies hermafroditizmas) turi didelį trūkumą. Jei aseksualus individas per 10 kartų susilaukia 1000 palikuonių, tai jie visi turi tą patį genų rinkinį. „Pasiimti“ gerą geną iš kito individo praktiškai neįmanoma, mutacijos retos ir dažniausiai žalingos. Kita vertus, labai reta, bet naudinga mutacija sukuria naują pranašesnę populiaciją, jei tik pradinis mutantas sugeba pakankamą skaičių kartų pasidalinti, kad įsitvirtintų. Aseksualus modelis labai tinka smulkiems paprastiems organizmams, kurių brandos ciklas yra labai greitas, kai per vieną paros ciklą subręsta ir pasidaugina dešimtys kartų. Jeigu iš 1 individo per savaitę atsiranda 10^30, tai atitinkamai ir šansų, kad įvyks naudinga mutacija (pakaita, perrašymo klaida) yra 10^30 kartų daugiau, nei susilaukiant 1 palikuonio. Todėl virusai ir bakterijos labai greitai prisitaiko pasikeitus tikimybę jas sukeliančioms mutacijoms būti perduotoms (nes kombinacijoje su kitais genais gali būti naudingos), bet su kiekviena karta žalingos mutacijos pasireiškimo tikimybė mažėja, jei populiacijos genetinė įvairovė pakankama. Dabar, kas blogai su hermafroditais. Evoliucijos procesas neefektyvus! Žalingų mutacijų neutralizavimo procesas neefektyvus! Brandos, palikuonių auginimo, viso kartos gyvavimo ciklas neefektyvus! Pirma, pareigų pasidalijimas ir specializacija. Stambių žinduolių embrionai, vaisiai ir kūdikiai bręsta labai ilgai - daugumoje rūšių patelės didelę laiko, resursų, energijos dalį paaukoja praktiškai vien tik palikuonių susilaukimui ir užauginimui. Patinai, neturėdami tokios pareigos, specializuojasi: arba kaip uodai nekonkuruoja su patelėmis dėl resursų - minimaliai subręsta, pasidaugina ir padvesia, arba kaip dauguma žinduolių auginasi raumenis ir prisiima pareigas, kur reikia jėgos - kolonijos gynybai, kovai su kitomis kolonijomis dėl teritorijos, maisto paieškai ir klajonėms ieškant patelių už savo bandos ribų (kad išplatintų bandai būdingus genus, įskaitant ir paveldėtus per motinos liniją). Apskritai, patinai yra tiesiog „pigi darbo jėga“. Populiacijos genofondas labai ir nenukentės, jei dauguma patinų žus. Tarkim, populiacijoje buvo 10 patinų ir 10 patelių (visi netolimi giminaičiai - pvz., 3 eilės pusbroliai). Jei žus 9 patinai - išliks kokie 99% genofondo, t.y. vienintelis produktyvus patinas, apsėklinęs visas pateles, atkurs kokius 99% genetinės įvairovės, nes beveik visas trūkstamas jo paties genomo dalis (kurias turėjo pusbroliai) taip pat turi jo pusseserės, neskaitant žinduoliams būdingos Y chromosomos (ar sutapimas, kad Y chromosoma yra pati mažiausia ir nekoduoja jokių gyvybiškai svarbių genų (išskyrus patį „vyriškumą“ - bet kai kuriuose graužikuose ji jau yra visiškai nunykusi ir nereikalinga)?). Gali kilti klausimas, kodėl žinduolių daug maž vienoda tikimybė gimti patinui ar patelei. Kai kuriose rūšyse apskritai yra vienas dominuojantis patinas, o kiti net neturi galimybės prieiti prie patelių. Gal ir galėtų (jei atmestume socialinę patinų svarbą bandoje - kaip pas liūtus) būti santykis 1:10. Turbūt čia kaltas pats mechanizmas. Pats XY mechanizmas yra ganėtinai neseniai išsivystęs lyties apsprendimo modelis, jis yra paprastas, patikimas ir tiesiog veikia. Gal tiesiog stambieji žinduoliai dar neišvystė optimalių socialinių modelių ir juos paremiančių pakankamų fiziologinių lyčių skirtumų, kad pagrįstų būtent tokį santykį. Su monogamiškom rūšim, ypač paukščiais (jie turi analogiškas Z ir W chromosomas), kaip ir viskas aišku - vienai patelei vienas patinas, kuris dalijasi tėvystės pareigomis (lizdo sukimu, perėjimu, maitinimu) daug maž per pusę. Kiaušinių dėjimas paukščių patelėms irgi nėra kažkoks ypatingas nerealių pastangų reikalaujantis įvykis, kaip žinduoliams. Bet kam katės atsiveda tiek daug veltėdžių kačiukų (patinėlių), nuo kurių ateityje dar reikės jų pačių vaikus ginti, kad nesuėstų - tai tikrai nesuprantu...